penktadienis, liepos 22, 2011

40 diena

Trečiadienis buvo diena prieš day off, darbe list'as  nebuvo sunkus, todėl pabaigėme dar prieš tris ir, galima sakyt, gavom dar papildomą pusdienį išeiginės, kurios pora valandų po maudynių upėje buvo praleista miegant. Kadangi upėje per savaitę būnu tik maždaug kokius porą kartų, pasijaučia skirtumas vandens temperatūroje - dabar jis jau arti ribos, kai yra per šiltas ir karštą dieną nebe labai atsigaivinsi.

Kadangi žinojau, kad kitą rytą bus galima miegot į valias, planavau vakare pasėdėt ilgiau prie visokių susikaupusių darbų ir bent trumpam sugrįžti į savo įprastą ritmą. Planas nelabai pavyko, nes jau prieš pirmą akys vis dažniau pradėjo atsisakyt atsimerkti ir teko eit į miegot be ilgesnių naktinėjimų.

ketvirtadienis, liepos 21, 2011

Sleep is for the weak

Antradienis buvo ilga diena, kadangi ir vėl turėjau double, t.y. prepinti iš ryto ir bussinti  vakare nuo penkių. Nebe pirmas kartas, bet akys vidury dienos tiesiog merkėsi, kaip norėjosi miego. Pabaigus pirmą darbo dalį po trijų, norėjosi sutaupyt kiek įmanoma daugiau pertraukos, todėl paprašiau, kad Piteris atvažiuotų pasiimt ir parvežti namo. Vos įžengus pro duris, 3:45 nuėjau tiesiai į lovą, išmiegojau iki 4:30, nubėgau į dušą, persirengiau, iš darbo parsineštus pietus palikau šaldytuve iki vakarienės, sėdau ant dviračio ir pora minučių po penkių jau buvau darbe. Darbe visi miegai išlakstė, nes nuolat reikėjo kažką daryti ir kažkur judėti, todėl įsivažiavus viskas ėjosi puikiai.

Hurt again

Jau pastebėjau, kad jei darbe mintys ima ir nuklysta kažkur kitur nuo atliekamo darbo tai labai greit vėl sugrįžti į realybę. Ypač, jei tas darbas yra pjaustyti kažką su peiliu. Taip nutiko ir pirmadienį - po savaitės, ar net ir daugiau, ramybės vėl įsipjoviau. Visiškai lygioj vietoj pjaustant jautienos juosteles, kurioms nereik nei didelio tikslumo, nei preciziškumo. Taigi, kol kas šios vasaros rezultatas - trys įsipjovimai ir du nudegimai. Neskaičiuojant daugybės mėlynių ant kojų, nes atrodo, kad atvažiavus į Ameriką koordinacija tiesiog sutrinka ir kliuvinėji kur tik įmanoma ir kiekvienas užkliuvimas pažymimas papildoma mėlyne.

Easy cupcakes

Kažkurią dieną parsinešėm namo iš darbo gal dešimt keksiukų, nes jie buvo too sticky, kad galėtų juos siūlyti klientams. Ir šiaip kas nuo karto pasitaiko tai nevienodo storumo, tai su truputį susitrynusiu kremu ant viršaus  ir taip prekinę išvaizdą praradusių keksiukų, kuriuos mes su mielu noru išragaujam, nes kaskart būna vis kažkas kito - šokoladiniai, su morkomis, su citrina, su mango ir kiviais, citrininiai ir t.t. Truputį baisoka ir tikimės, kad šitas keksiukų antplūdis darbe sustos, nes pačioms pasakyti ne šitiems skanumynams tai kol kas trūksta valios.

Tiesa, nutariau, kad nuo valgymo reiktų pereiti prie gaminimo ir iš Lori, kuri visad rūpinasi keksiukų kepimu restorane, kelioms dienoms gavau receptų knygą.


Tiesa, gavus receptų kitas žingsnis - parsivežt namo sugraduotą indelį ir šaukštelį, kad visi cups, oz, tbps ir tsp įgytų realų pavidalą.

Nežinau, ar jėgas reiks išbandyt dar Amerikoj, ar reiks užsiimt visu šitu grįžus namo, nes bent jau kol kas darbe apie aštuonias valandas praleidžiant virtuvėje, grįžus namo nebesinori sukinėtis prie viryklės. Nors to ir nereikia - vienos maisto porcijos pakanka pavakariams ir vakarienei, o kartais dar ir atlieka. Todėl kulinarija kol kas apsiriboja vandens arbatai užkaitimu ar picos pašildymu mikrobangėje.

sekmadienis, liepos 17, 2011

Šeštadienis

Po penktadienio darbų šeštadienis buvo lengva diena - nors darbe visi klausinėjo, ar bussinsiu ir antrą vakarą iš eilės. Bet  tokio maratono tęsti neplanuoju, todėl likusi dienos dalis po darbo liko skirta skalbyklai ir pasivažinėjimui iki Chatamo nusipirkti to nesvietiškai skanaus šokolado.

Don't stop

Po dienos poilsio darbo atsirado į valias - septynios valandos prepinimo  ir penkios businimo. O grįžus namo - maudynės upėje vienuoliktą vakaro šviečiant pilnačiai. Kadangi vėjas vis dar buvo nenurimęs, einant vos ne vidurnaktį, apsirengus tik maudymosi kostiumėlį ir po dvylikos valandų darbo, maudynių idėją mintyse prakeikiau nežinia kiek kartų. Bet buvo gerai. Ir miegas buvo toks kietas, kad ryte net nepasijuto tų papildomų penkiolikos minučių miego.

Ketvirtadienis

Išeiginė. Kada galima sau leist prabangą pasivartyt lovoj ir  neišlipt iš pižamos iki pietų. Tiesa, išlipus iš lovos galų gale dar laukė trys valandos darbo tvarkant vieną namą, o po to jau tikras laisvas laikas. Karštis jau taip nebekankino - visą dieną siautė šaltas vėjas, kuris atsvėrė spiginančią saulę.

Kaip jau pasidarė įprasta per day off'us, važiavom pasipildyt maisto atsargų iki Stop&Shop. Atradom naują pramogą - savitarnos kasas. Gal ir ne greitesnis apsipirkimas, bet bent jau linksmesnis tai tikrai.


Bet kad ir kiek bandytum pasiimt kiek įmanoma mažiau produktų, dažniau jie tik tik telpa į kuprinę ir vos užsidėjus ją ant pečių pradedi galvot, kad o gal šito ir kito nereikėjo imti.

Dar užsukom pavakarieniaut į tailandiečių restoraną ir išėjus į lauką saulė jau buvo nusileidus. Žodžiu, šilumos nebeliko. Bet šaltas vėjas niekur nedingo. Todėl labai jau nekantriai laukėm pirmo rimtesnio kalniuko, kad pavyktų bent šiek tiek sušilti. Grįžom prieš dešimtą vakaro ir išeiginė jau buvo beveik pasibaigus - kadangi rytais žadintuvas skamba anksti, tenka keist ir ėjimo miegot įpročius - atsidurti lovoj iki dvyliktos vakaro.

N-tas kartas pamelavo

Trečiadienį pagaliau po darbo pavyko bent jau ištrūkti iš namų, nors per tokį karštą nesinorėjo verstis per galvą ir ruoštis water skiinti. Tai buvo pirmasis bandymas galų gale atsistoti šią vasarą ir n-tasis bandymas apskritai, jei skaičiuosim bandymus praeitais metais. Ir... paaiškėjo, kad ekstremalių pokyčių per tuos metus neįvyko. 

Slidinėjimas baigėsi gana staigiai, nes dangus apsiniaukė ir tolumoj pasigirdo perkūnija. Vos spėjus grįžt namo lietus atėjo ir iki mūsų ir nenustojo visą laiką kol reikėjo eiti miegoti. Žodžiu, Cape codas su savo oru šiemet vis dar sugeba pateikti staigmenų.

antradienis, liepos 12, 2011

Routine

Šiandien vėl įprastai - darbas iki pusės keturių ir laisvas pusdienis. Panašu, kad per day off  reik susirast kažkokios įdomesnės veiklos nes bloge fiksuot tik savo darbo valandas kažkaip neįdomu.

Pirmadienis

Vakar diena buvo lengva kaip niekad - visi darbai sąraše buvo baigti jau apie pirmą valandą, todėl spėjom pasidaryti darbų ir į priekį, kad būtų paprasčiau antradienį. Todėl anksčiau ištrūkus iš darbo dar buvo galima pajaust karštį, kuris šitom dienom kepina kaip reikiant.

Sekmadienis

Sekmadienis nuo aštuonių ryto iki dešimtos vakaro buvo praleistas Ember - iš pradžių prepinant  maistą, o po to businant. Teko prisimint lankstymą nuo staliuko prie staliuko bandant viską suspėt paserviruot laiku. Pasijautė, kad picerija yra mažesnė už Swan River Restaurant, kuriame dirbau pernai, todėl sužiūrėt viską daug lengviau. Tačiau čia žmonės keičiasi dažniau, išeina greičiau ir vis ateina nauji, todėl laiko stoviniuot ir mąstyt, ką  čia nuveikus, nebuvo visiškai. Nors, pasak kitų darbuotojų, vakaras palyginus nebuvo labai busy.

Šeštadienis

Šeštadienį iš ryto vėl reikėjo tvarkyt namelius ir iškart baigus darbą skubėt namo persirengt kitam darbui Pelham House viešbutyje. Ten vyko vakarienė, kur turėjom sunešt maistą, nurinkt indus ir t.t. Didžiausias išbandymas buvo pažongliruot su milžiniškais padėklais stengiantis nenumesti ant jų sukrautų indų vinguriuojant siaurais praėjimais tarp staliukų. Bet viskas praėjo sklandžiai. Kadangi vakarieniaujančių žmonių buvo palyginti ne daug - apie šešiasdešimt, dirbt nebuvo sunku, susisukom greitai ir užtrukom vos tris valandas, plius dar spėjom ir užkąsti.

šeštadienis, liepos 09, 2011

28 diena

Jau praėjo keturios savaitės nuo tada, kai atskridau. Nors šiaip atrodo, kad laikas eina čia labai greitai, bet sakyčiau, jog prabuvau čia jau ilgiau. Visi darbai jau daugmaž susidėliojo ir panašu, kad šią vasarą laisvo laiko bus mažiau nei praeitą. 

Po išeiginės darbe sekėsi lengviau, be to, darbo nebuvo taip baisiai daug kaip kitomis dienomis. Šeštadienį picerijoje man ir vėl day off, kadangi reikia eiti į kitą darbą. Plius, penktadienį darbe paskambino Piteris, kad šeštadienį vakare atsirado darbas viešbutyje - reiks nešiot maistą, tvarkyt staliukus ir t.t. Kadangi ten aprangos reikalavimas juoda/balta, vėl teko traukti į Marshalls ir ieškotis baltos maikutės. Žodžiu, šis savaitgalis nusimato itin darbingas - nuo ryto iki vakaro.

Atokvėpis

Kadangi ketvirtadienį buvo išeiginė, pamačiau, kad oras šitomis dienomis tikrai karštas. Toks karštas, kad lauke net nesinorėjo būti visai, o pagulėjimą paplūdimy išvis buvo sunku įsivaizduoti.

Kai day off  būna tik kartą per savaitę, tai susikaupia įvairiausių darbų, kuriuos reik suspėt per jį pasidaryt. Kadangi sekmadienį businsiu  picerijoje, reikia juodų drabužių. Tokių, žinoma, mano spintoj nerasta, todėl trys valandos buvo praleistos mole.

Per likusią vakaro dalį reikėjo suspėt nusipirkt valgyt ir išsiskalbt bei išsidžiovint drabužius, todėl po maršruto skalbykla->Stop&Shop->skalbykla->namai->skalbykla, kuprinėj tempiant tai skalbinius, tai maistą visai savaitei, galima sakyt, kad diena buvo produktyvi.

ketvirtadienis, liepos 07, 2011

Trečiadienis

Vakar atėjus į darbą ir pamačius sąrašo ilgumą buvo aišku, kad laukia ilga diena. Taip ir buvo - viską baigėme prieš šešias, tai yra, pradirbau dešimt valandų su viena trumpa pertraukėle. Tiek pasidarbavus labai smagu žinot, kad kitą dieną laukia visiškas day off. 

Heat

Sakė, kad antradienis buvo labai karšta diena. Aš net ir nepajutau - kadangi dirbam virtuvėje, kuri įrengta rūsyje, nėra langų, todėl, kas vyksta lauke, visiškai nematom. Be to, įrengti kondicionieriai, plius vis darinėjamas šaldytuvas, todėl kartais būti trumpom rankovėm pasidaro per šalta. Kartais pasidarom trumpas pertraukėles, kai išeinam trumpam į lauką, bet ir ten sėdime pavėsyje, kur jokio karščio nesijaučia. Tiesa, kartais tokių pertraukų būna viena arba visa nebūna, nes kasdien darbo atsiranda vis daugiau, kad net ir laiko mintims apie pertrauką nelieka. Tiesa, baisaus vertimosi per galvą nėra ir visa darbo aplinka tokia relaxing. Tiesiog dirbi darbus, braukai iš sąrašo ir kai pabaigi eini namo.

Work work never give up

Darbai prasidėjo ir laiko/jėgų kasdien rašyt blogą ryškiai sumažėjo, plius, kad ir nėra nieko, apie ką būtų galima rašyt. Mūsų noras, kad gautume daugiau darbo valandų, išsipildė - galime eiti į darbą nors ir kasdien, nebent norim pačios pasiimt day off. Didžiausias blogumas - keltis kas rytą su žadintuvu pusę septynių ryto, bet, kita vertus, darbas baigiasi apie ketvirtą arba penktą valandą, todėl visas vakaras dar yra laisvas. Vis dėlto visas dienas nearsim ir po vieną išeiginę, kai nedirbsim jokio darbo, turėsim.

Kaip atrodo darbas - kiekvieną rytą ant sienos pakabintas darbų, kuriuos reik padaryti per dieną, sąrašas. Viskas turi būti padaryta iki restorano atidarymo ketvirtą valandą, ir, nors atrodo, kad laiko į valias, kartais sąrašas būna toks ilgas arba tiekėjai laiku neatveža visų reikalingų produktų, todėl užtrunkam ilgiau.

sekmadienis, liepos 03, 2011

Keep on going

Šiandien pusė dienos vėl praleista Ember, tiesa, šįkart trumpiau - atsilaisvinom jau truputis po antros valandos, todėl turėjom likusį pusdienį sekmadienio laisvą. Kadangi dangus apsiniaukė ir vis labiau kilo vėjas, laisvą popietę prabuvau namie, nes norėjosi pailsėt prieš rytojaus darbus - vėl nuo aštuonių ryto Ember, o po to iškart pasikalbėt dėl dar vieno darbo. Fejerverkai irgi šįvakar aprimę - gal todėl, kad oras ne toks geras kaip vakar. Ir tiek. Panašu, kad grįžtu prie išsąmiųjų blogo įrašų, kurie buvo ir pernai, kai įsisukau į visus darbus.

Open Season

Vakar buvo pirmoji diena darbe, kurį dirbt reiks kiekvieną šeštadienį - šiemet vietoj kotedžų reiks tvarkyti mini (ir ne tik) namukus, kurie išnuomojami poilsiautojams. Vienas iš privalumų - darbas yra vos viena minutė kelio pėsčiomis nuo namų, beveik kaimynystėje. Namukus tvarkėme trise, iš viso jų išvalyti reikėjo vienuolika ir pradėję pusę dešimtos baigėme prieš keturias popiet. 

Jau svajojau, kaip grįžus namo užvalgysiu ir griūsiu pamiegot pietų. Bet kur tau. Tą pačią akimirką, kai įžengiau į kiemą, atsidūriau Piterio mašinoje su jo šauksmais, skirtais kitiems dėl kažkokių smulkmenų, ir važiavome pasikalbėt į kažkokį restoraną dėl darbų. Jau beveik įprasta, kad į "pokalbį dėl darbo" išleki atrodydamas taip, kaip tuo metu stovi, šįkart - sušilus po septynių valandų darbo ir neplautomis rankom, dar atsiduodančiomis valymo chemikalais. Tiesa, dar viskas nėra aišku šimtu procentų - pirmadienį turim po darbo užvažiuot vėl į tą patį restoraną susitikt su virtuvės šefu, kuris norės pasikalbėt su mumis ir priims į darbą arba ne. Jeigu darbus gausim, tai laisvo laiko sumažės maksimaliai ir darbu bus užpildytos ne tik dienos, bet ir vakarai. Na bet čia dar bus matyti.

Jau nuo ankstyvo vakaro, vos sutemo apie aštuntą valandą, prasidėjo fejerverkai - nors oficiali šventės diena yra pirmadienis, tačiau, panašu, amerikiečiai linkę pradėti varžytos tarpusavyje fejerverkų gausa dar prieš liepos ketvirtąją. Praėjusią vasarą tokio ažiotažo nepamenu, o šiemet fejerverkai ir sproginėjimo garsai tęsėsi ir nuėjus miegot, po vidurnakčio. Tiesa, kadangi į darbą reik eit kasdien, nesijaučia kažkokių išskirtinių šventinių nuotaikų, netgi pasimiršta, kad jau savaitgalis. Apie tai, kad kažkas tikrai kitaip primena tik automobilių kamščiai tokiose Dennisporto vietose, kur prieš kelias dienas dar buvo ramu ir gana tuščia. Žodžiu, vasara, o tuo pačiu ir turistų sezonas, atėjo ir į Ameriką.

penktadienis, liepos 01, 2011

Midnight in Paris

Šiandien vėl diena Ember picerijoje - smagu, kad jau nebereik nuolat sekiot iš paskos kitiems darbuotojams su klausimu What should I do now? Kadangi virtuvėje pakabintas sąrašas visų darbų, kuriuos reikia padaryti per dieną, jau bent dalis jų yra žinomi, todėl galima susigaudyt, kuo užsiimti, ir pačiai. 

Kaip ir įprasta, užtrukom darbe ilgiau nei aštuonias valandas - turbūt nelabai pavyks pabūti ten trumpiau, nes darbų sąrašas kasdien ilgėja ir produktų reikia paruošti vis daugiau, nes klientų kas vakarą vis daugėja. Šiaip ar taip, artėja liepos ketvirtosios savaitgalis, todėl jau nuo šiandien jaučiamas mašinų pagausėjimas gatvėse ir didesnis judėjimas. Oras šventei irgi tinkamas - jau antra diena kaip saulėtas oras, tiesa, negaliu garantuot, kad visą dieną, nes didžiąją jos laiko praleidžiu virtuvėje, kuri įrengta rūsyje. Plius, patalpa, kurioje prepinami produktai yra atskirta nuo virtuvės, kurioje viskas kepama, verdama ir t.t. Todėl galim mėgautis normalia temperatūra, veikiančiais kondicionieriais ir nereik kepti virtuvės karštyje.

Šiandien vakare važiavom į Cape Cinema - žiūrėjom Woody Allen filmą Midnight in Paris. Gal ir būtų būtų galima kabintis prie siužeto ir kai kurių veikėjų reikšmingumo, bet nesinori. Nes visas filmas sukuria tokią gerą ir atpalaiduojančią atmosferą, kad visokie netikslumai ar minties šuoliai nesukelia jokio diskomforto. Visiška priešingybė The Tree of Life sužadintoms emocijoms.

Day off

Vakar buvo paskutinis šios savaitės day off, kuris taip ir prabėgo nelabai pastebėtas. Truputis laiko upėje, truputis - pagaliau ilgiau prisėdus prie kompiuterio, kelios valandos išvažiavus su dviračiu į banką, Stop&Shop, Marshals, One Dollar ir t.t. Ir ateina vakaras, nes galbūt čia skiriasi ne tik temperatūros, ilgio, svorio matai, bet ir laiko - atrodo, lyg valandos ir minutės eitų žymiai greičiau. Vakare supasavau ir neišvažiavau water skiinti, prisimenant praeitų metų neypatingą sėkmę. Bet reiks bandyt iš naujo, kai pasitaikys kitos progos. O kol kas prieš akis - bent jau penkios darbo dienos iš eilės tai tikrai.

ketvirtadienis, birželio 30, 2011

Krikštynos

Vakar darbe praleista virš devynių valandų ir pralietas pirmas kraujas. Jei pirmadienį su peiliais viskas sekėsi puikiai, tai trečiadienį jau laukė pirmasis krikštas. Pjaustant svogūnus, kuriuos po to turėjo karamelizuoti (!), kaip ir įprasta amerikietiškiems svogūnams, ašaros visai nesikaupė, nors Lietuvoj nuo tokio kiekio jau plauktų upeliais. Užtat jau visai bebaigiant peilis slystelėjo ir tadam - vienas pirštas jau pažymėtas ir I'm officially working in a kitchen. Antras pažymėjimas, šįkart nykščio, laukė po valandos. Laimė, yra pakankamai veiklos, kur galima apsieiti ir be peilio, todėl būtent ją man ir nutarė patikėti. 

Nors laiko ilsėtis visai nebuvo, nes darbų, kuriuos reik atlikti iki vakaro, kol atsidarys picerija, tikrai netrūko, dirbant nuovargio nesijaučia. Tiesa, prieš pusę šešių vakaro prisėdus ant dviračio pasijaučia, kad stovėjai ant kojų visą laiką, išskyrus vieną pertraukėlę. Vis dėlto mūsų tikslas - išsikovot kuo daugiau valandų, kad galėtume kasdien dirbti abi. Panašu, jei ir toliau darbo tik daugės (šiaip ar taip jau tuoj liepos ketvirtosios savaitgalis), tai neturėtų būt labai sunku.

Antradienis

Antradienis buvo day off su gana įprastu scenarijumi - skalbykla, Stop and Shop, Marshalls, Piterio skambutis, kad turim grįžti namo right now, tada kelionė į vieną namą, kurį kažkas iš mūsų turės tvarkyti tris kartus per vasarą ir t.t. Šeštadienis be konkurencijos yra labiausiai užimta vasaros diena - kaip bedėliotum žmones, vis atsiranda darbas, kuriam kaip ir nebeužtenka žmonių, todėl nuolat vyksta rokiruotės - tu eisi ten, o tu ten, o tu pakeisi aną ir t.t.

Vakare traukėm į Irish Pub, kuriame praeitą vasarą būti negalėjau, nes neturėjau dvidešimt vienerių. Karaokės vakaras, bet didelio šurmulio bare nebuvo - pasistengęs, būtum galėjęs suskaičiuot visus lankytojus, na, gal būtų apie penkiasdešimt, bet vis tiek atrodė gana tuštoka. Nors, pasak buvusių anksčiau, lanktytojų būna ir dar mažiau. Kaip ir įprasta, baras užsidarė dar prieš pirmą valandą nakties - vietos, kuri veiktų iki paryčių kol kas rasti nepavyko. Na, bet kai kitą rytą žadintuvas užstatytas pusę septynių ir laukia aštuonios ar daugiau valandų darbo, tai pasibūt iki pirmos visai pakanka

antradienis, birželio 28, 2011

The Tree of Life

Pirmadienis prasidėjo darbu - šįkart iki pietų dirbom tik mes ir virtuvės šefas, todėl veiklos netrūko. Plius, vaikinas, tvarkantis restoraną, susirgo, todėl Andrew paprašė mūsų pagalbos. Tiesa, tvarkymas, kuris turėjo užtrukt iki dvidešimt minučių užtruko, nes nelabai sąžinė leido palikt tas restorano grindis pramozotas su murzina šluota, kaip, matyt, buvo įprasta daryt visada, ir paplušėjus pasirodė tikroji parketo spalva.

Šįkart buvom pamokintos ir į rankas galėjom paimti peilius - smulkinti agurkus, morkas, pomidorus, krevetes, bazilikus ir t.t. Kadangi darbas vis keičiasi ir kaskart reiks daryt vis kažką naujo, todėl laikas praeina labai greit ir net nepastebėjom, kaip atėjo pietūs. Pietums gavom po sumuštinį, kurį suvalgius sotumas jautėsi iki pat vakaro. Kadangi kol kas kartu dirbsim tik pirmadieniais, o kitas dienas dalinsimės, antradienis man day off, nors ilsėtis nuo darbo kaip ir nesinori.

Vakare važiavom į Cape Cinema pažiūrėti The Tree of Life. Jau vidury filmo atėjo mintis, kad gal geriau nusnūst kaip nors įsitaisius ir taip ištempt tas visas dvi valandas ir dvidešimt minučių, nes suprast nieko šiaip ar taip buvo neįmanoma. Na, tiek, kad filmas apie šeimą su trimis su sūnumis ir Brad Pittas vaidina tėvą. Vizualiai viskas gražu, daug muzikos, bet siužetas visai nesuvokiamas ir labai primena The Fountain. Tiesa, neturėt būt keista, nes filmo režisierius garsėja kontroversiškais filmais, kurie sukelia dideles interpretacijas ir skirtingas reakcijas.

sekmadienis, birželio 26, 2011

Darbingasis savaitgalis

Sekmadienis. Savaitgalis tęsiasi. Žadintuvas skamba pusę aštuonių ryto. Šįkart laukė darbas jau pažįstamam Pelham House - ne taip exciting kaip Ember pizza, bet irgi neblogai. 

Kadangi Amerikoj vestuvių laikas - birželio mėnesis, tai viešbučiuose vestuvės vyksta vos ne kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį, todėl dauguma žmonių apsistoja vienai ar dviem naktims ir atvažiuoja nauji. Bet, gal todėl, kad buvau nusiteikus, jog reiks bėgt lėkt be proto ir spėt paruošt kambarius atvykstantiems, viskas nebuvo jau taip beprotiška, namo grįžom apie tris, taigi, nudirbus virš šešių valandų laukė dar visa laisva popietė ir vakaras.

Visų pirma - pietų miegas, apie kurį svajojau dar klodama lovas viešbuty, dar vėliau - maudynės upėj, nors lauke temperatūra keistai nukrito ir oras atšalo, vanduo vos įšokus šiltutėlis ir nė kiek ne per šaltas. Atsigavus po darbų, buvo galima vėl palėkt iki Stop&Shop ir tuo pačiu išbandyt pataisytą savo dviratį. Pamoka numeris vienas - apsiperkant geriau skaičiuot ne produktų vienetus, bet jų bendrą svorį. Nes taip netyčia nepagalvojus trys produktai visai nemenkai prislegia pečius. Bet variantas neblogiausias - bent jau pakeliui namo nekepina saulė, kaip pasitaikydavo pernai, o tiesiog gaivus ir ramus vakaras. Nuo pernai nepasikeitęs dalykas, kuris, įdomu, ar išvis bus kada sutvarkytas, - kelis milijonus kainavęs dviračių takas taip ir lieka neapšviestas, na, jei neskaičiuosim pakelės žybsinčių jonvabalių.

Ryt nuo aštuonių ryto - vėl picerija ir darbas iki maždaug antros valandos, bus galima susiderint visos savaitės tvarkaraštį, pažiūrėt, kaip pavyks įtraukt ir businimą kavinėj vakarais ir beliks tikėtis, kad picerija, kaip sako darbuotojai, šią vasarą bus tokia pat busy kaip ir praeitą vasarą. Nes kai žadintuvas skamba pusę septynių ryto diena būna labai jau produktyvi.

Hello, job!

Šeštadienio planai keitės kelis kartus - iš pradžių įprastai dešimtą ryto turėjom tvarkyt kotedžus. Tada paaiškėjo, kad vis dėlto mūsų ten nereikės, tad turėsim išeiginę. Dar vieną. Bet po dvidešimties minučių sužinojom, jog vis dėl to aštuntą rytą jau turim būti Ember picerijoje - ar jau dirbsim, ar dar tik susitarsim dėl tvarkaraščio, nežinojom, bet faktas, kad laukė ankstyvas šeštadienio rytas, nes iki darbo numint reik 6 kilometrus.

Numynėm nesunkai, per 20 minučių, todėl virtuvėj pasirodėm dar gerokai prieš darbo pradžią. Gavom prijuostes ir nurodymą nesiliest prie peilių, kadangi neturim patirties. Pirma užduotis - gaminti mocarelos sūrio lazdeles tešloje. Po visų mirkymų ir voliojimų darbas buvo baigtas. Po to virtuvės šefas aprodė, kur yra indų plovimo mašina - kadangi diena turėjo būti tikrai busy, jei kartais nespėtų mums surast veiklos, galėsim susirast kam reik padėti čia. Truputį pažaidėm su indaplove, bet galų gale nusiplovėm ir nutarėm išsikaulyt kokio nors kito darbo. Šįkart minkėm itališką duoną, pasak kitų darbuotojų, po poros dienų jau naktim šitą minkymą sapnuosim. Nors iš pradžių atrodė, kad tokią formą, kokios reikia, padaryt labai sudėtinga, įsivažiavus viskas ėjosi gana lengvai. Per visą darbo dieną prie duonos grįžom dar porą kartų. Bet naktį kol kas dar nesisapnavo. Mums pasiūlė pasidaryt pertraukėlę, kurios atsisakėm, ir nuveikėm dar visko - svėrėm mėsą, dėliojom jau iškeptus, paruoštus produktus, žaidėm su sūriu, gaminom meatbolls, į kumpį vyniojom scalops  ir t.t.

Tiesa, maistą ne tik gaminom, bet ir valgėm - lazanijos, picos, kumpio, plius gavom namo išsinešti pastos salotas, žodžiu, panašu, kad iš darbo grįšim gal ir pavargę, bet ne alkanos. Atmosfera irgi labai smagi - beveik visi darbuotojai amerikiečiai, todėl susikalbėt nesunku, palyginus su anksčiau pažintais sunkokai suprantamais jamaikietiškais ir braziliškais akcentais. Žinoma, vienas pirmųjų klausimų - Where are you from? Ir reakcijos į atsakymą labai įvairios - virtuvės šefas Andrew: What the hell is that?; Džimas: Oh, Vilnius! Todėl Andrew juokeliai lydėjo visą dieną - Do you have music in Lithuania? Do you know guitars? Do you have pizza in Lithuania? ir t.t. Žodžiu, juoko netrūko, darbas nesunkus ir įdomus, todėl laikas praėjo visai greitai - pradirbom daugiau nei aštuonias valandas, o grįžus namo viso labo buvo dar tik keturios valandos popiet. Todėl laiko į valias pasimaudyt upėj, o po to tiesiog atsipūst prieš sekmadienio darbus, o į piceriją sugrįšim pirmadienį.

šeštadienis, birželio 25, 2011

Ride my bicycle

Atgaivinant praeitos vasaros prisiminimus, kas be ko reikėjo numinti iki Stop&Shop. Netgi keista, kad išgyvena visas dvi savaites be tokios kelionės - vis pasitaikydavo progos maisto nusipirkti važiuot su mašina. Bet vakar, labiau iš smalsumo ir nostalgijos nei iš reikalo, pagaliau dviratis buvo nukeltas nuo tvoros. Kelias nė kiek nepasikeitė - upside down, aukštyn žemyn, į kalniuką ir pakalnėn. Atminty labiausiai buvo  įstrigęs kalnas, kurį tenka įveikt jau grįžtant namo apsikrovus su pirkiniais. Bet tikrovėj net ir jis nebuvo toks baisus.

Pieno gausybės.

Amerikietiškos šypsenos palaikymui.

Neišgydoma liga. Kol kas laukia savo eilės.


yummy?

Šįkart kuklus apsipirkimas - vežimėlis toli gražu ne su kaupu.

ketvirtadienis, birželio 23, 2011

Triple experience

Šiandien darėm  laundry day, kadangi skalbimo mašinos ten tikrai talpios, per daug nesirinkdamos susirinkom visus po ranka papuolusius drabužius, nešiotus paskutines dvi savaites ir su išsipūtusiom kuprinėm per apsiniaukusią dulksną sėdom ant dviračių.

Taip pat buvo proga prigriebt fotoaparatą, kuris kol kas buvo beveik nenaudojamas - jeigu praeitą vasarą norėjos įamžint viską iš eilės, pradedant pašto dėžutėmis gatvėse ir baigiant supermarketo lentynomis, tai šiemet visa aplinka jau atrodo geriau pažįstama ir nebe tokia neįprasta. Bet pernai skalbykla liko neįamžinta, todėl paįvairinimui truputis vaizdų.
Skalbyklą jau galima būtų atrast ir užsimerkus - ne todėl, kad labai gerai žinotum kelią, bet tiesiog skalbimo miltelių ir minkštiklių kvapas pasitinka jau iš tolo, dar kitoje gatvės pusėje.

Užimam dvi skalbimo mašinas, kiekviena po 3,5 dolerio - galima imt ir brangesnes, didesnes  jei susikaupęs skalbinių nemažas kalnas. O kol viskas skalbiasi turim maždaug valandos pertrauką, kurią gana nesunkiai pragastroliuojam.
Bevaikščiodamos Main Street ir ieškodamos, ką čia užkąsti, ir užsukę į porą picerijų galiausiai atsiduriam Seafood Restaurant. Pavadinime esančio žodžio "restoranas" baimintis nereik, nes prabanga ir aukštom kainom čia nekvepia. Atsisakėm visų scalops, lobster ir kitų jūros gėrybių ir užsisakėm special - beefburger with french fries. Šiaip ar taip, esam Amerikoj antra vasara, o mėsainio, kitokio nei iš greito maisto restorano ragavę nebuvom. Pats pirmas skirtumas - kol sulaukėm maisto, šiek tiek užtruko - reikėjo luktelt kaip ir bet kurioje kitoje kavinėje užsisakius eilinį patiekalą. Visų antra - mėsainį sudarė tik bandelė, jautienos paplotėlis ir sūris, plius papildomai galima užsidėt padažo, garstyčių, svogūnų. Bet nei marinuotų agurkėlių, nei šiaip kokių salotų ar papildomų priedų, įprastų McDonalde nebuvo. Padėtį pataisė tradicinės coleslaw - kopūstų ir morkų salotos sumaišytos su majonezu. Mėsainio sotumo irgi nepalyginsi su fast food, plius nemenka porcija french fries, kurios buvo iš tikro skanios. Žodžiu, papietavom sočiai. Taip sočiai, kad tikriausiai visai vasarai užteks. Bet galim pasidėt varnelę prie įvykdyto punkto "paragaut tradicinių amerikietiškų mėsainių".
Grįžtam į skalbyklą, sumetam viską į džiovintuvą ir šįkart patraukiam į biblioteką, kuri yra visai prie pat, bet į kurią visą praeitą vasarą taip ir neužsukau.

Galima rinktis - yra knygų lentynų, kur sudėtos knygos nemokamos, gali jas pasiimt ir netgi nebegrąžinti - jos tiesiog dovanojamos. Taip pat galima susikurt ir tradicinį bibliotekos abonementą arba už vienkartinį mokestį pasiimti knygas. Ir taip pat yra lentynos, kur sudėtos knygos, kurias galis nusipirkti. Kaina - 1 doleris.

Už tą vieną dolerį galima rasti visko - ir Bridžios Džouns dienoraštį, ir Žvaigždžių karus, ir Marquezo Love in the Time of Cholera.
Didelio formato, kietais viršeliai, 1988 m. visai puikiai išsilaikęs leidimas atrodė vertesnis tikrai daugiau nei dolerio.
Atradimas - knygos priešlapiuose įklijuota knygos recenzija, iškirpta iš laikraščio.
Lentynos su knygomis, kurias galima pasiskolinti. Pirmas įspūdis - kad visko labai daug. Ir įsigilint reiktų nemažai laiko, o mums jau reik grįžt ir išsitraukt išdžiovintus skalbinius.

Kol drėgnesni skalbiniai džiovinasi dar papildomas minutes, randam kitokios veiklos skalbykloje - pernai išbandytas, tačiau neįamžintas svarstykles. Principas paprastas - nori sužinoti savo svorį - įmesk vieną centą, nori sužinot dar ir horoskopą - įmesk tada penkis centus.

Kai bandėm pernai, keliems skirtingiems zodiako ženklams rezultatas buvo tas pats. Todėl šįkart neeksperimentavom ir apsiribojom vienu kartu.
Pranašingas horoskopas, nežinia tik - dienai, savaitei ar visam gyvenimui.

Maistas už dyką

Rimtai kyla klausimas, ar įmanoma nuvykt į tokią vietą, kur nerastum lietuvių. Nors mūsų trys milijonai, bet, panašu, esam išsibarstę po visus įmanomus pasaulio kampus. Taigi, nors jau vien mūsų name gyvena dešimt lietuvių, toli gražu neesam vieninteliai lietuvaičiai įsikūrę Chase Ave.

Kai name gyvena tiek žmonių, žinios sklinda greitai. Žinios apie nemokamus dalykus sklinda tikriausiai dar greičiau. Vienas pasakė vienam, kitas kitam - ir jau visi žino kažko po truputį. Žodžiu, mano kambariokė susipažino su kartu motelyje dirbančiu lietuviu, kuris papasakojo apie kažkokią ypatingą vietą - kur gali gauti nemokamo maisto. Tiek, kad vos gali panešti. Na mums, lietuviams, žinoma, labai patinka dviejų žodžių NEMOKAMAS ir MAISTAS derinys. Todėl greit pasklido gandas kad va kažkur nuėjęs pasakai savo atlyginimą (kuris amerikiečių akimis tai tikriausiai yra per mažas) ir gauni visokių maisto produktų.

Tai vat kelias dienas vis juokėmės ir fantazavom apie tą nemokamų produktų parduotuvę, Piteriui aiškinant, kad nė velnio nieko mes ten negausim, o vakar viena lietuvė pagaliau išsiruošė įsitikint, kiek ten yra tiesos. Rezultatas - pora maišų produktų: konservų, pieno, keksiukų, spurgų, CocaColos, mėsos, riešutų sviesto, tešlos pyragams ir t.t. Žodžiu, tiek, kad net ir sutalpint viską į spintelę virtuvėje sudėtinga. Taigi, tikriausiai nenuostabu, kad į tą stebuklingą vietą dabar jau ruošiasi visi. Kad galėtum tuo pasinaudoti turi būti imigrantas, ne amerikietis ir produktus gali pasiimt kartą per mėnesį. Na, bet mūsų name apie dvidešimt žmonių, todėl ne bėda tas vienas kartas per mėnesį.
iliustracija nukniaukta iš interneto

trečiadienis, birželio 22, 2011

Incendies

Antradienis dar viena karšta diena, kai paplūdimy gulėt nėr taip paprasta ir didesnę laiko dalį mirksti vandenyne, o po to ir upėje. Bet lyriniais nukrypimais geriau neužgožt įdomesnių dalykų. 

Dar vienas vakaras praleistas Cape Cinema, šįkart - Incendies savaitė. Filmas buvo OHOHO. Vertas visų dviejų valandų laiko ir patarimas - pasitenkinti tiesiog treileriu, neskaityti kažko daugiau, kad gautum visą dozę emocijų, kurias visas veiksmas ir siužeto posūkiai sukelia. Taip norisi pasakyt dar kažką daugiau, bet tuo pačiu baisu pasakyt per daug. Todėl geriau tiesiog pažiūrėt:

Labas, paplūdimy

Taip jau yra, kad dalykų, kuriems padaryti laiko ir pastangų reiktų visai nedaug,  vis neprisiruoši padaryti. Pavyzdžiui, nors paplūdimys nuolatos matyti pro langą tiesiog sėdint svetainėje ar verandoje ir iki jo nueiti užtrunka ne daugiau nei dvi minutes, pereiti per gatvę sugebėjau tik dešimtą buvimo Cape code dieną.

Saulės spindulių ir karščio netrūko, bet išsimaudyt vandenyne nebuvo taip paprasta - nes čia ne upė ir viens du į vandenį neįšoksi, reikia dar kelis metrus eiti, kol vandens gylis pakils bent jau aukščiau kelių. O vanduo vis dar šaltokas ir cypčioji, spygčioji, noris bėgt atgal į krantą. Žinoma, įlindus galų gale viskas tiesiog nuostabu. Be to, bent jau kol kas panašu, kad krabai neužkariavę vandenyno taip kaip pernai ir mažesnė tikimybė, jog kažkaip ne taip padėjęs koją būsi apžnaibytas.

pirmadienis, birželio 20, 2011

Take it easy

Sekmadienis buvo sekmadieniškas. Truputis snūduriavimo verandoj. Maudynės upėje. Truputis krepšinio. Vėl upė. Tada truputis maisto. Ir upė trečią kartą. Žodžiu, viskas ramiai ir capecodiškai. Dar truputis atostogų ir atokvėpio po devynių mėnesių lietuviškų darbų.


sekmadienis, birželio 19, 2011

You have bigger chances to learn Swahili than Lithuanian

Vakar buvo viena iš kol kas retų saulėtų dienų, bet taip pat buvo šeštadienis. O šeštadienis - toli gražu ne laisva savaitgalio diena, kai visą laiką gali drybsot paplūdimy, bet diena, kai yra daugiausia darbo. Todėl jau nuo pat ryto sukilęs visas namas (tiesa, anksti keltis nesunku net ir kai niekur nereikia - matyt, vis dar jaučiasi laiko skirtumas, todėl apie vienuoliktą vakaro jau norisi į lovą, bet iš ryto nėra didelių problemų atsibust septintą ar netgi anksčiau).

Aš su dar viena lietuve tvarkiau kotedžus, kuriuos praeitą vasarą tvarkydavau kiekvieną šeštadienį, - kadangi tada kartu su manimi dirbusios amerikietės šiemet jau nebėra, teko pačiai prisimint viską, ką reik sužiūrėt ir nepamiršt. Keturias su puse valandos praleidus darbuojantis name su visur įjungtais kondicionieriais, ir popiet išėjus į lauką pasitiko saulė ir karštis, laimė, pūtė gana stiprus gaivus vėjas, todėl grįžt namo nebuvo per karšta. Užvalgius pietus, pagaliau pirmąkart šiemet - savaitę praleidus Dennisporte, buvo galima išsimaudyt upėje ir ten iš tikro atsigaivint prieš tai pašilus ant saulės, o ne padrebėjus ant kranto šokt į vandenį. Panašu, kad vasara, nors ir per daug nesiskubindama, jau įsibėgėja. Ta proga Piteris atidarė ir važinėjimosi su MG sezoną - nors ir vėjuota, bet vakare pasivažinėt nebuvo šalta.

Tiesa, Piteris taip pat pareiškė, kad galėtų išmokt lietuvių kalbą - tiek, kiek užtektų susikalbėt atvykus į šalį. Jo manymu, kompanija Rosseta Stone, siūlanti knygas/kompaktinius diskus, su kurių pagalba gali pramokt kalbos per kelias savaites, tikrai turi siūlyti ir lietuvių kalbos pamokas. Jo argumentas - jeigu jie turi net ir japonų kalbos pamokas, lietuvių tikrai negali būti sudėtingiau. Nors dėl šito mes nuoširdžiai suabejojome. Žinoma, viską reikėjo išsiaiškint iškart - Piteris paskambino draugui, kad šis pagūglintų  ir pasidomėtų, ar lietuvių kalbos pamokas siūlo ta kompanija ir išvada, kurią padarė tas draugas buvo tokia: "You have bigger chances to learn Swahili than Lithuanian." Nes lietuvių kalbos tarp siūlomų 33 nebuvo, tiesa, sąraše (kurį galima rasti čia) nėra ir daugiau kalbų - latvių, bulgarų, moldavų ir pan., taigi, tai turbūt susiję ne tik su kalbos populiarumu, bet ir jos paplitimu (pvz, buvusiose Jugoslavijos šalyse nesunkiai susikalbėtum rusiškai, todėl keliaujant nėra taip svarbu pramokt vietinės kalbos). 

Bet Piteris jau vien per pastarąją savaitę išmoko normalių lietuviškų žodžių, kuriuos galima būtų laisvai pasakyt viešai (to nebūtų galima pasakyt apie jo praeitą vasarą vartotus lietuviškus žodžius), kadangi, žinom, kad jis sugeba ištart taisyklingai net ir įvairius specifinius lietuviškus garsus (pvz. - ė, io ir pan) - kartojam jam frazę tol, kol jis pasako beveik tobulai, nors jam pačiam atrodo, jog nėra didelio skirtumo - ar sakysi "teip", ar "taip", arba "miegstu" vietoj "mėgstu".

Aš savo ruožtu jau turbūt iki gyvenimo galo prisiminsiu, jog "actually" reik vartoti teiginio pradžioje, ne pabaigoje - nes pakako vieno karto, kad Piteris pasigautų šitą mano klaidą ir šitas žodis dabar skambėtų kas antram sakinyje.

šeštadienis, birželio 18, 2011

Darbo birža

Penktadienis buvo diena, kaip Piterio darbo birža įsibėgėjo. Kadangi atvažiavo dar keturi lietuviai, reikėjo rasti darbus jiems ir apžiūrėt ar nepavyktų gaut second job seniau gyvenantiems. Pirma kelionė buvo į motelį, esantį už 100 metrų. Žinoma, važiavome mašina. Kadangi buvome septyniese, tai susipakavimas į Piterio džipą, kol du žmonės įsitaisė bagažinėje, ir išlipimas atvykus, užtruko ilgiau nei pati kelionė.

Per dieną kai kurių žmonių darbovietės pasikeitė kelis kartus - paaiškėjus, kad vienas gavo darbą visą dieną ir kitų darbų nebespės, perleidžia jį kitam ir nieks per daug nesigilina. Lietuvoj tokią situaciją sunkoka įsivaizduot:
"- Sveiki, mano draugė turėjo čia dirbti, tačiau nebespėja, todėl aš perimsiu jos darbą. 
- Gerai, pradėsite po poros savaičių. "
Ir tokios rokiruotės gali vykti ir po kelis kartus, kol galiausiai susidėlioja optimaliausi visų tvarkaraščiai. Birželio pabaigoje turėtų atsirast daugiau stabilumo - kai vietoj pavienių darbų, restoranai galės siūlyti normalias darbo valandas.

penktadienis, birželio 17, 2011

Let's go to the mall

Pagaliau saulė pasirodė ir Dennisporte ir, bent jau taip rodo orų prognozės, oras visą ateinančią savaitę turėtų šilti.

Kadangi yra dalykų, kuriuos nutariau, kad reikia daryt kitaip nei praeitą vasarą, į molą - prekybos centrą šiemet išsiruošėm ne vasaros pabaigoj, bet kelionės pradžioj.

Pirmas dalykas, ateinantis į galvą, išgirdus apie molą - daina iš himym:


Molas yra Hyannis mieste, kuriame, bent jau atrodo, gyvenimas verda labiau nei mūsiškiame Dennisporte, todėl greičiausiai per tuos tris vasaros mėnesius bandysim apžiūrėt ir patį miestą, ne tik prekybos centrą. Trys valandos prabėgo lyg niekur - nors šiaip molas nėra ypatingai didelis, pagrindinės parduotuvės užima nemažus plotus, todėl paklaidžiot ir viską išžiūrinėt, kol randi tai, ko reikia, užtrunka laiko.

Mūsų sąrašas, ką reiktų nuveikt ir išbandyt per šią vasarą, kol kas pilnėja - ten jau įtraukta milžiniška ledų porcija iš Sundae School, mini golfas, nemokami koncertai ant pievutės miestelio ir t.t. Bus matyt, kaip viską seksis įgyvendint, kai įsisuksim į darbus prasidėjus sezonui.

ketvirtadienis, birželio 16, 2011

Still waiting for summer

Vakar saulė dar neišlindo, bet vis dėlto upėj maudėmės du kartus. Vandens temperatūra vis dar laikosi apie 14-15 laipsnių (palyginimui pasmalsavau, kad Baltijos jūroj dabar - 16), gerai, kad bent šoki tiesiai į vandenį, o ne brendi iš lėto, nes tada gal dar persigalvotum dėl maudynių. Tiesa, paskutinę akimirką prieš nušokant keikiu save kurių galų prireikė apsiniaukusiu oru ir pučiant vėjui, kai stovėt lauke apsivilkus maudymosi kostiumėlį šalta, lįst į tokį vandenį, tačiau geresnio pažadinimo ryte ir nesugalvotum, visas tingumas išlaksto kaip mat.

Tiesa, nors iki upės automobiliu kokios trys minutės kelio, perplaukti užtrunka mažiau nei dešimt minučių, bet išvyka užtrunka ilgiau. Kiek ilgai, priklauso nuo to, kiek nepažįstamų žmonių Piteris sutinka ir užkalbina pakeliui. Vakar su viena amerikiete jis plepėjo gal 15 minučių ir paskutinė jos frazė prieš mums nueinant buvo skirta man - Do you have to put up with him 24/7?

Vakare užsuko paplepėt vienas buvęs bendradarbis iš restorano, kuriame dirbau pernai, ir bandė atspėt, kiek žmonių gyvena mūsų name - jo spėjimas, kad dešimt ar penkiolika, buvo kuklus. Jis sunkiai galėjo patikėt, kad suvažiavus visiems gyventojams mūsų čia bus 25. Nenuostabu, nes kol nepamatai iš vidaus viso architektūrinio kambarių išplanavimo, namas tikrai neatrodo toks didelis ir talpus.

Vakar taip pat važiavom į Cape Cinema, nes šią savaitę ten rodo ne vieną, kaip įprasta, bet du filmus. In a Better World - sunkus, slegiantis, bet tikrai įsimintinas filmas.

trečiadienis, birželio 15, 2011

Life without plans

Jau ir šiaip gyvenime sudėtinga planuoti ir ypač laikytis tų planų, o gyvenant Piterio name tai yra tiesiog neįmanoma. Kadangi iki tol, kol paaiškės viskas konkrečiai dėl darbo restorane, dar yra kelios dienos, kažkokios veiklos kaip ir nėra, todėl atrodė, kad vakar tiesiog sėdėsiu namie ir nusidirbsiu visokius smulkius darbelius. 

Bet vos spėjom įsitaisyt svetainėje po pusryčių, užsuko kaimynė iš namo greta, klausdama, ar nėra merginų, kurios padėtų jai ryt sutvarkyti namą. Susitariam, kad ateisim trise ryt iš ryto, tačiau po kelių minučių pasišaukia - gal galim viską padaryti dabar pat. Todėl trynimasis namuose iškeičiamas į keturias valandas trukusį namo blizginimą ir namo grįžtam jau gerokai po pietų. Kadangi į kino teatrą tik vakare, vadinasi, turim dar porą valandų laisvo laiko. Kurgi ne. Po nepilnos valandos apsireiškia Piteris - reikia sėsti į mašiną ir išvažiuoti RIGHT NOW. Kol spėji persirengt prigriebus pirmus drabužius, pasitaikiusius po ranka, ir dar ieškai piniginės, jau girdi kaip jis nekantraudamas sėdi mašinoje ir signalizuoja. Žodžiu, įsitikini eilinį kartą, kad bet kur - į kiną, parduotuvę ar pokalbį su darbdaviu galima susiruošt per porą minučių.

Cape Cinema šįkart žiūrėjom Everything Must Go - filmas nebuvo toks wow, ohoho, bet vis tiek neblogas ir vertas dėmesio. Tiesa, kai kurių siužeto detalių taip iki galo ir nesupratom:

antradienis, birželio 14, 2011

Pirmadienis

Čia kol kas vis dar apsiniaukę, bet orų prognozės rodo, kad nuo ryt turėtų prasidėti saulėtos dienos. Laukiu nesulaukiu, nes kol kas maudynių upėj nepavadintum "refreshing" (kaip sako Piteris), nes oro temperatūra tikrai ne tokia nuo kurios norėtųsi atsigaivinti - įšokus į vandenį prireikė nuplaukt pusę atstumo, kol kūnas nustojo drebėt nuo šalčio ir pasidarė normalu.

Vakar vos spėjau grįžt sutvarkiusi namą, persirengt ir nuvažiavom apsižiūrėt į Ember pizza ir paaiškėjo, kad kol kas turėsim porą laisvų dienų - ketvirtadienį arba penktadienį bus aišku, ką konkrečiai ten galėsime dirbti. Iki būsimo darbo - daugiau nei penki kilometrai, taigi, dviratis bus šiemet reikalingas ne mažiau nei pernai.


Ir vėl prasidėjo mano "pirmieji kartai" Amerikoje, tiesa, šįsyk elementarus dalykas - prisipūsti dviračio padangą, su Piterio pagalba ("Ok, there are only two choices - smart and stupid. Let's see what you will do.") viskas praėjo gana sklandžiai.

Name kol kas vyrauja rusų kalba - nes moldavų ir rusų skaičius kol kas didesnis nei lietuvių, bet jau artimiausiomis dienomis šita proporcija turėtų pasikeisti. Tiesa, šiemet nėra tokių, kurių anglų kalbos žinios būtų minimalios ir su rusais galima laisvai kalbėtis angliškai. Kol kas daugiau pavyko pabendrauti tik su Artiomu, kuris nunešė į ambasadą netikrą darbo kontraktą (darbdavys užpildė ne tokią formą ir nebebuvo laiko taisyt, todėl jis pats perrašė ir pasirašė kontraktą) ir vizą gavo, nors, pasak jo, Rusijoje tai nėra taip lengva. Šiaip nustebino faktas, kad jis dirba alkoholinių gėrimų parduotuvėje, nors turi dar tik 20 metų - buvau tikra, kad amerikiečiai tokie griežti dėl pilnametystės perkant alkoholį neleidžia parduotuvėse dirbt "nepilnamečiams". Bet pasirodo, galima, tik vargšui Artiomui tenka nešiot alaus ir kitų gėrimų dėžes žinant, kad vakare po darbo nieko nusipirkti jis negalės. Tiesa, rusai stebina savo tvarkingumu - net nespėji sužiūrėt, o šiukšlės jau išneštos, indai iš džiovyklos išimti ir grindys iššluotos. Netgi apmaudu, kad po to jie išsikraustys gyvent į rūsį ir čia tokios tvarkos nebepalaikys.

Šįvakar laukia dar vienos tradicijos atgaivinimas - Cape Cinema. Pagaliau nebereiks vėl tikrint jų repertuaro ir ieškotis filmų (kaip tekdavo daryt Lietuvoje), o bus galima viską pamatyt aštuoniasdešimties metų senumo kino teatre sėdint užsikėlus kojas ant balkono krašto.

pirmadienis, birželio 13, 2011

Adaptacija

Vakar diena buvo skirta adaptacijai - jeigu pernai atvažiavom į namą vėlai vakare, ėjom miegot ir atsikėlę iš ryto jautėmės kuo puikiausiai prisitaikę prie to septynių valandų skirtumo, tai šiemet viskas buvo kiek kitaip. Į Barnstable atvyko be jokių nutikimų, tik šioks toks netikėtumas laukė išlipus iš autobuso - lietus pylė kaip iš kibiro ir Cape codo vaizdas buvo toli gražu ne toks, kokį prisimenu. Tačiau jau tik įlipus į Piterio mašiną viskas tapo kur kas labiau pažįstama ir įprasta, nes kas kas bet Piteris tai per tuos metus tikrai nepasikeitė.

Kadangi po maždaug 24 valandų kelionės iš Lietuvos atvažiavau į Dennisportą aštuntą ryto vietos laiku, tai reiškė, kad atsigult į lovą ir normaliai išsimiegot galėsiu tik dar po kokių keturiolikos valandų, kai čia ateis vakaras, nes kitaip visas dienos ritmas dar labiau susimaišytų. Todėl truputį pavydžiai žiūrėjau į laikrodį kompiuteryje, kuris rodė, jog Lietuvoje jau popietė, o tuo tarpu čia visi dar tik kėlėsi iš lovų ir pusryčiavo.

Todėl diena buvo praleista truputį lunatikuojant ir bandant apsiprast su nauja aplinka name - nes nors namas ir liko toks pats, vis dėlto naujų žmonių palyginus nemažai, be to, atvykę dar ne visi senbuviai. Todėl nors įėjus viską randi daugmaž panašiai kaip ir praeitą vasarą, kai įsiverži į kambarį, kuris atrodo, turėtų būti tuščias, pažiūrėt, kaip jis atrodo po vasaros, ir randi ten miegantį kažkokį nepažįstamą naują gyventoją,  suvoki, kad dalies žmonių iš pernai metų vis dėlto name jau nebebus.

Diena baigėsi lūžinėjant prie tv ekrano ir žiūrint NBA finalus, kaip Novitzkis galų gale tapo čempionu, ir tada jau buvo galima griūt miegoti į lovą po kokių keturiasdešimt valandų pertraukos. Po vienuolikos valandų miego šįryt viskas atrodo daug šviesiau, mano numylėta veranda išdžiūvus po lietaus ir jau galima ten prisėsti, Piteris grįš iš sporto klubo ir pirmąkart šią vasarą važiuosiu maudytis į upę (nors termometras rodo, kad lauke kol kas viso labo 15 laipsnių šilumos, bet įšokt į upę norisi bet kokiu atveju), o po to jau laukia pirmas darbelis - sutvarkyt vieną namą, o vakare važiuosim pasikalbėt su restoranu, kuriame dirbsiu su dar viena lietuve, šeimininku. Žodžiu, po vakarykštės mieguistos pertraukėlės, panašu, kad viskas dėliojasi į savo vietas.

sekmadienis, birželio 12, 2011

Gera pradžia – pusė darbo

Sėdžiu Niujorke, iki autobuso į Bostoną dar pora valandų, todėl įsitaisiau Dunkin Donuts, kuris dirba visą parą, į mane ir mano lagaminus žvairuojant pardavėjams ir kitiems lankytojams, ir spėsiu čia parašyt pirmą naujos kelionės įrašą.

Šiaip visa kelionė labai sklandi – iš Lietuvos į Varšuvą skraidino toks mini lėktuvėlis, kuris labiau priminė žaislinį (vos dvylika eilių keleiviams), bet nepaisant to, vis tiek nebuvo užpildytas ir matės ne viena laisva vieta. Skrydis trumpas, pusantros valandos – spėju tik suvalgyt priešpiečius, truputį nusnūst ir jau leidžiamės.

Varšuvoje laukti skrydžio iki Niujorko reikėjo tik porą valandų, tada stovėt prie įlaipinimo niekaip nejudančioje eilėje. Nustebina, kad šįkart nieks jokių papildomų klausimų neuždavinėja ir visokių dokumentų neprašo – pernai Amsterdame reikėjo dar prieiti pasikalbėt atskirai su pareigūnu ir t.t. O šįkart Varšuvoje leidžia į lėktuvą paprastai – nesvarbu, ar skrendi į Ameriką ar šiaip kokią Europos šalį.

Taigi, lėktuvas ruošiasi kilti, stiuardesė jau sako nurodymus dėl elektroninių prietaisų išjungimo, saugos diržų ir pan., kai staiga išsijungia lėktuvo variklis, užgęsta salono šviesos ir ekranai. Stiuardesė lyg niekur nieko pabaigia savo kalbą. Bet keleiviai taip ramiai nesijaučia – patikimumas lenkų avialinijomis po tokių nuotykių nepadidėja, belieka tik tikėtis, kad varikliai jau pakilus nuo žemės neišsijunginės. Na iš to, kad rašau šitą įrašą, jau turbūt akivaizdu, jog varikliai neišsijungė, nuskridom ramiai, dar greičiau nei buvo nurodyta tvarkaraštyje, tik turbulencija pasitaikė gana dažnai.

JFK oro uostas ir nustebino – migracijos tarnybos pareigūnas nepratarė nei žodžio, tik sudėliojo štampus ir sutvarkė kitus formalumus. Nors šiaip, kaip rašo kad ir PLC atmintinė, jis turėtų uždavinėti klausimus ir netgi yra teoriškai įmanoma, kad kilus kokiam įtarimui, gali tavęs tiesiog neįleisti į šalį ir išsiųst atgal namo. Pernai metais pareigūnas irgi nebuvo labai šnekus, bet bent jau uždavė formalius klausimus – kur dirbsi, kiek ilgai ir t.t. Todėl šiemet viskas atrodo labai jau paprasta.

Su lagaminu problemų irgi nėra – savo priraišiotus žydrus kaspinėlius pamatau jau iškart, vos priėjus prie terminalo. Lieka dar viena patikros dalis – praeiti bagažo patikrinimą ir atiduoti užpildytą muitinės deklaracijos formą. Pernai sukom galvą, ar žymėt, kad gabename maistą (kelis šokoladus ir konservų skardines), vis dėlto nutarėm pažymėt „ne“, bet kai švietė lagaminus buvo šioks toks nerimas, ar tik nepamatys ir nekonfiskuos to mūsų lietuviško maisto. Bet viskas praėjo gerai. O šiemet tereikėjo paduot užpildytą deklaracijos formą ir lagaminų nieks nei švietė, nei kaip nors kitaip tikrino, todėl visi konservai, duona ir šokoladai sėkmingai keliauja toliau. Žodžiu, jokio paranojiško saugumo pas amerikiečius nesijaučia, netgi atvirkščiai.

Dar vienas netikėtumas atskridus – oras. Kadangi praeitą vasarą lietus lijo vos kelias dienas per visą vasarą ir tik kraunantis daiktus grįžti namo užmačiau, kad aš buvo įsimetusi skėtį, kurio visiškai neprireikė. Todėl šiemet, žinoma, skėtį išbraukiau iš sąrašo daiktų, kuriuos reik įsimest į lagaminą. Na ir ką – kaip ir priklauso pagal visus gyvenimo dėsnius, išlipus Niujorke lyja lietus ir skėtis visai praverstų. Nors, kita vertus, kai eini lyg tankas pagrindinėm Niujorko gatvėm tempdama du lagaminus ir užimdama vos ne visą šaligatvį, vis tiek nebūtų laisvų rankų, kaip tą skėtį laikyti.

Aha, ir dar laikas priprast mąstyt amerikietiškais masteliais – nutariu, kad mažos gėrimo porcijos neužteks dviejų valandų laukimui, todėl užsisakau vidutinę. Ir štai ką gaunu (smalsu pamatyt, kaip atrodytų didelė porcija):


Dabar belieka susimokėt už FREE wireless (kaip skelbia iškaba), kuris vis dėlto kainuoja porą dolerių, kad galėčiau patalpint įrašą. O tada jau liks įveikt paskutinį etapą – nuvažiuot į Bostoną, iš ten  pasieksiu Barnstable ir jau tada – turbūt keisčiausią namą visoj Amerikoj.

penktadienis, birželio 10, 2011

Antras dublis

Nors rugsėjį padėjau tašką paskutiniame blogo įraše, vis dėlto panašu, kad tęsinys bus. Turbūt nesunku atspėti kodėl - nutariau praėjusios vasaros kelionę pakartoti. Per paskutinius mėnesius turėjau ne vieną pokalbį apie vasaros planus su įvairiais žmonėmis, ir visad viskas skambėdavo labai panašiai:
........
- Ką veiksi vasarą?
- Grįšiu į Ameriką.
- Ten pat?!
........
Taip, ten pat. Į tą pačią Ameriką, į tą patį Cape Cod'ą, į tą patį namą. Prie tos pačios upės, verandos, dviračių tako į Stop&Shop ir dar begalės kitų dalykų, kurie iš tikrųjų yra tokie paprasti ir, atrodytų, niekuo neypatingi, bet visi vienoj krūvoj garantuoja superinę vasarą. Žinoma, kai kas bus kitaip - dalis naujų žmonių, kitas darbas, kitoks nusiteikimas atvykstant. Dabar jau nebus šoko "kur aš čia patekau? kas čia dabar bus?" - viskas puikiai pažįstama ir lauki nesulauki, kada viską pamatysi.

Rudenį, kai grįžau į Lietuvą, svarsčiau, kad iki kitos vasaros visi įspūdžiai aprims, prisimirš ir nežinia, ar jau taip labai norėsis grįžti atgal. Žinoma, per visus šitus mėnesius įspūdžiai susigulėjo, bet vis dėlto nesunkiai iškildavo į paviršių - užmačius kokią nuotrauką facebook'e, per filmą pamačius Centrinį parką ("ei, mes fotkinomės šitoj vietoj!"), Piteriui paskambinus ir ir kelioliką minučių pasakojant, kas vyksta name, susitikus su kitais lietuviais, gyvenusiais kartu, kalbantis tokiomis frazėmis: "eiii, o prisimeni....? eik tu sau, ten tai geras buvo!" 

Dabar beliko susipakuot daiktus, rytoj įveikt keliolikos valandų kelionę lėktuvu ir autobusu, nepilnus 8000 kilometrų Vilnius-Varšuva-Niujorkas-Barnstable-Chase Ave ir dar viena nenuspėjama vasara prasidės.