Krikštynos

Vakar darbe praleista virš devynių valandų ir pralietas pirmas kraujas. Jei pirmadienį su peiliais viskas sekėsi puikiai, tai trečiadienį jau laukė pirmasis krikštas. Pjaustant svogūnus, kuriuos po to turėjo karamelizuoti (!), kaip ir įprasta amerikietiškiems svogūnams, ašaros visai nesikaupė, nors Lietuvoj nuo tokio kiekio jau plauktų upeliais. Užtat jau visai bebaigiant peilis slystelėjo ir tadam - vienas pirštas jau pažymėtas ir I'm officially working in a kitchen. Antras pažymėjimas, šįkart nykščio, laukė po valandos. Laimė, yra pakankamai veiklos, kur galima apsieiti ir be peilio, todėl būtent ją man ir nutarė patikėti. 

Nors laiko ilsėtis visai nebuvo, nes darbų, kuriuos reik atlikti iki vakaro, kol atsidarys picerija, tikrai netrūko, dirbant nuovargio nesijaučia. Tiesa, prieš pusę šešių vakaro prisėdus ant dviračio pasijaučia, kad stovėjai ant kojų visą laiką, išskyrus vieną pertraukėlę. Vis dėlto mūsų tikslas - išsikovot kuo daugiau valandų, kad galėtume kasdien dirbti abi. Panašu, jei ir toliau darbo tik daugės (šiaip ar taip jau tuoj liepos ketvirtosios savaitgalis), tai neturėtų būt labai sunku.

Dirbam, dirbam

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad labiausia pavargsti ne nuo darbo, bet tada, kai jo nėra. Vaikščioti penkias valandas, sunkti jau n-tajį ratą aplink restoraną, taisyti lėkštutes, įrankius, servetėles, kad būtų simetriški ir stengtis prisigalvoti dar kokios nors veiklos, iki kol atsilaisvins bent vienas staliukas, kurį reiks sutvarkyti. Ir vakare atrodo, lakstyti niekur nereikėjo, bet kojos pavargę ir norisi tik pavalgyti ir ištiesti kojas. Bet šiaip nuovargis malonus - tik atsigulus į lovą atsijungi ir jauti, kad pagaliau veiki kažką, ne tik sėdi namuose.

Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Ir dar po darbo paskutinė mini treniruotė kojoms - ~15 min iki namų :)

Šiandien busere nebūsiu, išbandysiu jėgas virtuvėje - kartu su Indre darysim salotas, žiūrėsim, kaip seksis. Na privalumas bus bent jau tas, kad gausiu valgyti ir namo vakare nebegrįšiu alkana :)