Antradienis

Antradienis buvo day off su gana įprastu scenarijumi - skalbykla, Stop and Shop, Marshalls, Piterio skambutis, kad turim grįžti namo right now, tada kelionė į vieną namą, kurį kažkas iš mūsų turės tvarkyti tris kartus per vasarą ir t.t. Šeštadienis be konkurencijos yra labiausiai užimta vasaros diena - kaip bedėliotum žmones, vis atsiranda darbas, kuriam kaip ir nebeužtenka žmonių, todėl nuolat vyksta rokiruotės - tu eisi ten, o tu ten, o tu pakeisi aną ir t.t.

Vakare traukėm į Irish Pub, kuriame praeitą vasarą būti negalėjau, nes neturėjau dvidešimt vienerių. Karaokės vakaras, bet didelio šurmulio bare nebuvo - pasistengęs, būtum galėjęs suskaičiuot visus lankytojus, na, gal būtų apie penkiasdešimt, bet vis tiek atrodė gana tuštoka. Nors, pasak buvusių anksčiau, lanktytojų būna ir dar mažiau. Kaip ir įprasta, baras užsidarė dar prieš pirmą valandą nakties - vietos, kuri veiktų iki paryčių kol kas rasti nepavyko. Na, bet kai kitą rytą žadintuvas užstatytas pusę septynių ir laukia aštuonios ar daugiau valandų darbo, tai pasibūt iki pirmos visai pakanka

Darbas = šventė

Lietuvoje lyja lietūs, o čia tai atrodo nelabai suvokiama. Vakar kepėme ant saulės, nelabai net norisi ilgai gulėti paplūdimy, kai nėra niekur nei menkiausio šešėlio, o smėlis toks įkaitęs, kad basas sunkiai ant jo ir pastovėtum. Aišku, yra vandenynas, kur gali atsigaivint, bet ten atsirado kitas pavojus - krabai, kurie pasiruošę žnybtelti į koją, jei atsistosi ten, kur nereikia. Tarp mūsų atsirado entuziastų, norinčių pasigauti ir išsivirti krabų, tik kol kas jokios priemonės jiems pagauti neturim.

Ryškiai ružavi ir oranžiniai vafliukai. Reikia prisiversti tokį grožį įsidėti į burną. Koks tikslas suteikti maistui tokią netikrovišką išvaizdą?

Kadangi bent jau kol kas darbas = džiaugsmas, dar likus dviem valandom iki jo pradedi vaikščiot iš kampo į kampą ir norėti, kad laikas eitų greičiau. Vakar buvau vienintelė buserė, bet darbo pradžioje ir man teko pamindžikuoti be darbo, nes buvo užimti tik keli staliukai. Smagumas prasidėjo po šeštos valandos, kai žmonės pradėjo eiti vienas paskui kitą - apie septintą jau buvo užimta nemaža dalis staliukų ir darėsi truputį baugu, pagalvojus, kas bus, kai jie visi pradės išeidinėti. Mano baimė pasitvirtino - maždaug valandos atkarpa iki 20.20 visiškas blackout'as, iš kurio nieko neprisimenu - tik kad buvo daug lakstymo, vertimosi per galvą, sukimosi per kelis staliukus vienu metu, indų tampymo ir etc. Todėl šitai audrai praėjus jaučiausi kaip po geros treniruotės. Liko užimti tik keturi staliukai, o po valandos atsilaisvino ir jie, taigi, liko tik pabaigti tvarkytis ir smagiausias momentas - laukti, kol padavėjos baigs skaičiuotis tipsus ir aš gausiu savo dalį. Kadangi dirbau viena, arbatpinigių dalintis su niekuo nereikėjo ir į kišenę man subyrėjo 34 doleriai, kaip pirmadienio vakarui visai neblogai. Apie dešimtą valandą parmyniau namo alkana, pavargus, bet laiminga. Ir po tokios dienos taiip smagu kristi į lovą. Žiūrėsim, ar ir toliau darbas išliks kaip šventė, kol kas ši šventė nusimato šiandien ir rytoj.