Triple experience

Šiandien darėm  laundry day, kadangi skalbimo mašinos ten tikrai talpios, per daug nesirinkdamos susirinkom visus po ranka papuolusius drabužius, nešiotus paskutines dvi savaites ir su išsipūtusiom kuprinėm per apsiniaukusią dulksną sėdom ant dviračių.

Taip pat buvo proga prigriebt fotoaparatą, kuris kol kas buvo beveik nenaudojamas - jeigu praeitą vasarą norėjos įamžint viską iš eilės, pradedant pašto dėžutėmis gatvėse ir baigiant supermarketo lentynomis, tai šiemet visa aplinka jau atrodo geriau pažįstama ir nebe tokia neįprasta. Bet pernai skalbykla liko neįamžinta, todėl paįvairinimui truputis vaizdų.

Skalbyklą jau galima būtų atrast ir užsimerkus - ne todėl, kad labai gerai žinotum kelią, bet tiesiog skalbimo miltelių ir minkštiklių kvapas pasitinka jau iš tolo, dar kitoje gatvės pusėje.

Užimam dvi skalbimo mašinas, kiekviena po 3,5 dolerio - galima imt ir brangesnes, didesnes  jei susikaupęs skalbinių nemažas kalnas. O kol viskas skalbiasi turim maždaug valandos pertrauką, kurią gana nesunkiai pragastroliuojam.

Bevaikščiodamos Main Street ir ieškodamos, ką čia užkąsti, ir užsukę į porą picerijų galiausiai atsiduriam Seafood Restaurant. Pavadinime esančio žodžio "restoranas" baimintis nereik, nes prabanga ir aukštom kainom čia nekvepia. Atsisakėm visų scalops, lobster ir kitų jūros gėrybių ir užsisakėm special - beefburger with french fries. Šiaip ar taip, esam Amerikoj antra vasara, o mėsainio, kitokio nei iš greito maisto restorano ragavę nebuvom. Pats pirmas skirtumas - kol sulaukėm maisto, šiek tiek užtruko - reikėjo luktelt kaip ir bet kurioje kitoje kavinėje užsisakius eilinį patiekalą. Visų antra - mėsainį sudarė tik bandelė, jautienos paplotėlis ir sūris, plius papildomai galima užsidėt padažo, garstyčių, svogūnų. Bet nei marinuotų agurkėlių, nei šiaip kokių salotų ar papildomų priedų, įprastų McDonalde nebuvo. Padėtį pataisė tradicinės coleslaw - kopūstų ir morkų salotos sumaišytos su majonezu. Mėsainio sotumo irgi nepalyginsi su fast food, plius nemenka porcija french fries, kurios buvo iš tikro skanios. Žodžiu, papietavom sočiai. Taip sočiai, kad tikriausiai visai vasarai užteks. Bet galim pasidėt varnelę prie įvykdyto punkto "paragaut tradicinių amerikietiškų mėsainių".

Grįžtam į skalbyklą, sumetam viską į džiovintuvą ir šįkart patraukiam į biblioteką, kuri yra visai prie pat, bet į kurią visą praeitą vasarą taip ir neužsukau.

Galima rinktis - yra knygų lentynų, kur sudėtos knygos nemokamos, gali jas pasiimt ir netgi nebegrąžinti - jos tiesiog dovanojamos. Taip pat galima susikurt ir tradicinį bibliotekos abonementą arba už vienkartinį mokestį pasiimti knygas. Ir taip pat yra lentynos, kur sudėtos knygos, kurias galis nusipirkti. Kaina - 1 doleris.

Už tą vieną dolerį galima rasti visko - ir Bridžios Džouns dienoraštį, ir Žvaigždžių karus, ir Marquezo Love in the Time of Cholera.

Didelio formato, kietais viršeliai, 1988 m. visai puikiai išsilaikęs leidimas atrodė vertesnis tikrai daugiau nei dolerio.

Atradimas - knygos priešlapiuose įklijuota knygos recenzija, iškirpta iš laikraščio.

Lentynos su knygomis, kurias galima pasiskolinti. Pirmas įspūdis - kad visko labai daug. Ir įsigilint reiktų nemažai laiko, o mums jau reik grįžt ir išsitraukt išdžiovintus skalbinius.

Kol drėgnesni skalbiniai džiovinasi dar papildomas minutes, randam kitokios veiklos skalbykloje - pernai išbandytas, tačiau neįamžintas svarstykles. Principas paprastas - nori sužinoti savo svorį - įmesk vieną centą, nori sužinot dar ir horoskopą - įmesk tada penkis centus.

Kai bandėm pernai, keliems skirtingiems zodiako ženklams rezultatas buvo tas pats. Todėl šįkart neeksperimentavom ir apsiribojom vienu kartu.

Pranašingas horoskopas, nežinia tik - dienai, savaitei ar visam gyvenimui.

Up and down

Turiu du pasirinkimus - arba čia rašyti tik visus gerus įspūdžius, kaip mums linksma, smagu ir t.t. ir nutylėti tai, kas kartais sugadina nuotaiką, arba pasakot viską ir nekurt iliuzijos, kad viskas klostosi be problemų. Man prie širdies labiau antras variantas - objektyvus vaizdas.

Taigi, mūsų 13 kelionės diena prasidėjo nei šiaip, nei taip - dar kartą nuvažiavom į Royal Pizza ir iš savininko išgirdom, kad mūsų nebereikia, kadangi sugrįžo dirbti dvi amerikietės, kurios picerijoje dirbo jau anksčiau. Jo pažadų, kad paskambins, jei mūsų reikės, nelabai ir klausėm. Kita vertus, girdėjom iš kai kurių, kad dirbti pas jį nelabai smagu - rėkimas, šaukimas ir darbuotojų ašaros ten ne naujiena. Taigi, grįžom namo nusiraminti ir važiuoti ieškoti darbo per visus aplinkinius viešbučius, kavines, restoranus. Bet prieš išvažiuojant mus sustabdė Piteris - paklaust, kada pradėsim picerijoje, ir sužinojęs, kad darbo nebėra, keikdamasis griebė telefoną. Piteris, žinoma, nebūtų Piteris, jeigu nepultų sutvarkyti visko ir spręsti problemų, todėl savo dviračius padėjom atgal ir išvažiavom su juo. Po poros valandų važinėjimų, panašu, kad viskas susitvarkė - kol kas nepasakosiu apie visus darbus, kol nepradėsim dirbti, kad dėl visa ko neprisikalbėčiau, bet viskas turėtų būt tikrai geriau nei darbas Royal Pizza.

Todėl diena, prasidėjusi su ašaromis, pasibaigė gerai - plaukiojimu upėje (kada papasakosiu apie ją plačiau), jėgų išbandymu krepšinio aikštelėje ir pokerio pamokomis iki vidurnakčio. Ir šiaip, reik pripažint, kad nors čia mūsų, lietuvių, gyvena net dvylika, sutariam keistai gerai - žinom turbūt beveik viską, kaip kam sekasi, ir grįžus namo jautiesi kaip didelėje šeimoje. Stengiamės, jei yra bent vienas užsienietis, kalbėti tik angliškai, bet kartais, kai prie stalo tarp mūsų sėdi ir kartu žaidžia tik viena moldavė, įsijautus į žaidimą nepajauti, kaip pradedi kreiptis į ją lietuviškai ir nesupranti, kodėl nesulauki atsakymo.