40 diena

Trečiadienis buvo diena prieš day off, darbe list'as  nebuvo sunkus, todėl pabaigėme dar prieš tris ir, galima sakyt, gavom dar papildomą pusdienį išeiginės, kurios pora valandų po maudynių upėje buvo praleista miegant. Kadangi upėje per savaitę būnu tik maždaug kokius porą kartų, pasijaučia skirtumas vandens temperatūroje - dabar jis jau arti ribos, kai yra per šiltas ir karštą dieną nebe labai atsigaivinsi.

Kadangi žinojau, kad kitą rytą bus galima miegot į valias, planavau vakare pasėdėt ilgiau prie visokių susikaupusių darbų ir bent trumpam sugrįžti į savo įprastą ritmą. Planas nelabai pavyko, nes jau prieš pirmą akys vis dažniau pradėjo atsisakyt atsimerkti ir teko eit į miegot be ilgesnių naktinėjimų.

Sleep is for the weak

Antradienis buvo ilga diena, kadangi ir vėl turėjau double, t.y. prepinti iš ryto ir bussinti  vakare nuo penkių. Nebe pirmas kartas, bet akys vidury dienos tiesiog merkėsi, kaip norėjosi miego. Pabaigus pirmą darbo dalį po trijų, norėjosi sutaupyt kiek įmanoma daugiau pertraukos, todėl paprašiau, kad Piteris atvažiuotų pasiimt ir parvežti namo. Vos įžengus pro duris, 3:45 nuėjau tiesiai į lovą, išmiegojau iki 4:30, nubėgau į dušą, persirengiau, iš darbo parsineštus pietus palikau šaldytuve iki vakarienės, sėdau ant dviračio ir pora minučių po penkių jau buvau darbe. Darbe visi miegai išlakstė, nes nuolat reikėjo kažką daryti ir kažkur judėti, todėl įsivažiavus viskas ėjosi puikiai.

Hurt again

Jau pastebėjau, kad jei darbe mintys ima ir nuklysta kažkur kitur nuo atliekamo darbo tai labai greit vėl sugrįžti į realybę. Ypač, jei tas darbas yra pjaustyti kažką su peiliu. Taip nutiko ir pirmadienį - po savaitės, ar net ir daugiau, ramybės vėl įsipjoviau. Visiškai lygioj vietoj pjaustant jautienos juosteles, kurioms nereik nei didelio tikslumo, nei preciziškumo. Taigi, kol kas šios vasaros rezultatas - trys įsipjovimai ir du nudegimai. Neskaičiuojant daugybės mėlynių ant kojų, nes atrodo, kad atvažiavus į Ameriką koordinacija tiesiog sutrinka ir kliuvinėji kur tik įmanoma ir kiekvienas užkliuvimas pažymimas papildoma mėlyne.

Easy cupcakes

Kažkurią dieną parsinešėm namo iš darbo gal dešimt keksiukų, nes jie buvo too sticky, kad galėtų juos siūlyti klientams. Ir šiaip kas nuo karto pasitaiko tai nevienodo storumo, tai su truputį susitrynusiu kremu ant viršaus  ir taip prekinę išvaizdą praradusių keksiukų, kuriuos mes su mielu noru išragaujam, nes kaskart būna vis kažkas kito - šokoladiniai, su morkomis, su citrina, su mango ir kiviais, citrininiai ir t.t. Truputį baisoka ir tikimės, kad šitas keksiukų antplūdis darbe sustos, nes pačioms pasakyti ne šitiems skanumynams tai kol kas trūksta valios.

Tiesa, nutariau, kad nuo valgymo reiktų pereiti prie gaminimo ir iš Lori, kuri visad rūpinasi keksiukų kepimu restorane, kelioms dienoms gavau receptų knygą.

Tiesa, gavus receptų kitas žingsnis - parsivežt namo sugraduotą indelį ir šaukštelį, kad visi cups, oz, tbps ir tsp įgytų realų pavidalą.

Nežinau, ar jėgas reiks išbandyt dar Amerikoj, ar reiks užsiimt visu šitu grįžus namo, nes bent jau kol kas darbe apie aštuonias valandas praleidžiant virtuvėje, grįžus namo nebesinori sukinėtis prie viryklės. Nors to ir nereikia - vienos maisto porcijos pakanka pavakariams ir vakarienei, o kartais dar ir atlieka. Todėl kulinarija kol kas apsiriboja vandens arbatai užkaitimu ar picos pašildymu mikrobangėje.

Šeštadienis

Po penktadienio darbų šeštadienis buvo lengva diena - nors darbe visi klausinėjo, ar bussinsiu ir antrą vakarą iš eilės. Bet  tokio maratono tęsti neplanuoju, todėl likusi dienos dalis po darbo liko skirta skalbyklai ir pasivažinėjimui iki Chatamo nusipirkti to nesvietiškai skanaus šokolado.

Don't stop

Po dienos poilsio darbo atsirado į valias - septynios valandos prepinimo  ir penkios businimo. O grįžus namo - maudynės upėje vienuoliktą vakaro šviečiant pilnačiai. Kadangi vėjas vis dar buvo nenurimęs, einant vos ne vidurnaktį, apsirengus tik maudymosi kostiumėlį ir po dvylikos valandų darbo, maudynių idėją mintyse prakeikiau nežinia kiek kartų. Bet buvo gerai. Ir miegas buvo toks kietas, kad ryte net nepasijuto tų papildomų penkiolikos minučių miego.

Ketvirtadienis

Išeiginė. Kada galima sau leist prabangą pasivartyt lovoj ir  neišlipt iš pižamos iki pietų. Tiesa, išlipus iš lovos galų gale dar laukė trys valandos darbo tvarkant vieną namą, o po to jau tikras laisvas laikas. Karštis jau taip nebekankino - visą dieną siautė šaltas vėjas, kuris atsvėrė spiginančią saulę.

Kaip jau pasidarė įprasta per day off'us, važiavom pasipildyt maisto atsargų iki Stop&Shop. Atradom naują pramogą - savitarnos kasas. Gal ir ne greitesnis apsipirkimas, bet bent jau linksmesnis tai tikrai.

Bet kad ir kiek bandytum pasiimt kiek įmanoma mažiau produktų, dažniau jie tik tik telpa į kuprinę ir vos užsidėjus ją ant pečių pradedi galvot, kad o gal šito ir kito nereikėjo imti.

Dar užsukom pavakarieniaut į tailandiečių restoraną ir išėjus į lauką saulė jau buvo nusileidus. Žodžiu, šilumos nebeliko. Bet šaltas vėjas niekur nedingo. Todėl labai jau nekantriai laukėm pirmo rimtesnio kalniuko, kad pavyktų bent šiek tiek sušilti. Grįžom prieš dešimtą vakaro ir išeiginė jau buvo beveik pasibaigus - kadangi rytais žadintuvas skamba anksti, tenka keist ir ėjimo miegot įpročius - atsidurti lovoj iki dvyliktos vakaro.

N-tas kartas pamelavo

Trečiadienį pagaliau po darbo pavyko bent jau ištrūkti iš namų, nors per tokį karštą nesinorėjo verstis per galvą ir ruoštis water skiinti. Tai buvo pirmasis bandymas galų gale atsistoti šią vasarą ir n-tasis bandymas apskritai, jei skaičiuosim bandymus praeitais metais. Ir... paaiškėjo, kad ekstremalių pokyčių per tuos metus neįvyko. 

Slidinėjimas baigėsi gana staigiai, nes dangus apsiniaukė ir tolumoj pasigirdo perkūnija. Vos spėjus grįžt namo lietus atėjo ir iki mūsų ir nenustojo visą laiką kol reikėjo eiti miegoti. Žodžiu, Cape codas su savo oru šiemet vis dar sugeba pateikti staigmenų.

Routine

Šiandien vėl įprastai - darbas iki pusės keturių ir laisvas pusdienis. Panašu, kad per day off  reik susirast kažkokios įdomesnės veiklos nes bloge fiksuot tik savo darbo valandas kažkaip neįdomu.

Pirmadienis

Vakar diena buvo lengva kaip niekad - visi darbai sąraše buvo baigti jau apie pirmą valandą, todėl spėjom pasidaryti darbų ir į priekį, kad būtų paprasčiau antradienį. Todėl anksčiau ištrūkus iš darbo dar buvo galima pajaust karštį, kuris šitom dienom kepina kaip reikiant.

Sekmadienis

Sekmadienis nuo aštuonių ryto iki dešimtos vakaro buvo praleistas Ember - iš pradžių prepinant  maistą, o po to businant. Teko prisimint lankstymą nuo staliuko prie staliuko bandant viską suspėt paserviruot laiku. Pasijautė, kad picerija yra mažesnė už Swan River Restaurant, kuriame dirbau pernai, todėl sužiūrėt viską daug lengviau. Tačiau čia žmonės keičiasi dažniau, išeina greičiau ir vis ateina nauji, todėl laiko stoviniuot ir mąstyt, ką  čia nuveikus, nebuvo visiškai. Nors, pasak kitų darbuotojų, vakaras palyginus nebuvo labai busy.

Šeštadienis

Šeštadienį iš ryto vėl reikėjo tvarkyt namelius ir iškart baigus darbą skubėt namo persirengt kitam darbui Pelham House viešbutyje. Ten vyko vakarienė, kur turėjom sunešt maistą, nurinkt indus ir t.t. Didžiausias išbandymas buvo pažongliruot su milžiniškais padėklais stengiantis nenumesti ant jų sukrautų indų vinguriuojant siaurais praėjimais tarp staliukų. Bet viskas praėjo sklandžiai. Kadangi vakarieniaujančių žmonių buvo palyginti ne daug - apie šešiasdešimt, dirbt nebuvo sunku, susisukom greitai ir užtrukom vos tris valandas, plius dar spėjom ir užkąsti.

28 diena

Jau praėjo keturios savaitės nuo tada, kai atskridau. Nors šiaip atrodo, kad laikas eina čia labai greitai, bet sakyčiau, jog prabuvau čia jau ilgiau. Visi darbai jau daugmaž susidėliojo ir panašu, kad šią vasarą laisvo laiko bus mažiau nei praeitą. 

Po išeiginės darbe sekėsi lengviau, be to, darbo nebuvo taip baisiai daug kaip kitomis dienomis. Šeštadienį picerijoje man ir vėl day off, kadangi reikia eiti į kitą darbą. Plius, penktadienį darbe paskambino Piteris, kad šeštadienį vakare atsirado darbas viešbutyje - reiks nešiot maistą, tvarkyt staliukus ir t.t. Kadangi ten aprangos reikalavimas juoda/balta, vėl teko traukti į Marshalls ir ieškotis baltos maikutės. Žodžiu, šis savaitgalis nusimato itin darbingas - nuo ryto iki vakaro.

Atokvėpis

Kadangi ketvirtadienį buvo išeiginė, pamačiau, kad oras šitomis dienomis tikrai karštas. Toks karštas, kad lauke net nesinorėjo būti visai, o pagulėjimą paplūdimy išvis buvo sunku įsivaizduoti.

Kai day off  būna tik kartą per savaitę, tai susikaupia įvairiausių darbų, kuriuos reik suspėt per jį pasidaryt. Kadangi sekmadienį businsiu  picerijoje, reikia juodų drabužių. Tokių, žinoma, mano spintoj nerasta, todėl trys valandos buvo praleistos mole.

Per likusią vakaro dalį reikėjo suspėt nusipirkt valgyt ir išsiskalbt bei išsidžiovint drabužius, todėl po maršruto skalbykla->Stop&Shop->skalbykla->namai->skalbykla, kuprinėj tempiant tai skalbinius, tai maistą visai savaitei, galima sakyt, kad diena buvo produktyvi.

Trečiadienis

Vakar atėjus į darbą ir pamačius sąrašo ilgumą buvo aišku, kad laukia ilga diena. Taip ir buvo - viską baigėme prieš šešias, tai yra, pradirbau dešimt valandų su viena trumpa pertraukėle. Tiek pasidarbavus labai smagu žinot, kad kitą dieną laukia visiškas day off. 

Heat

Sakė, kad antradienis buvo labai karšta diena. Aš net ir nepajutau - kadangi dirbam virtuvėje, kuri įrengta rūsyje, nėra langų, todėl, kas vyksta lauke, visiškai nematom. Be to, įrengti kondicionieriai, plius vis darinėjamas šaldytuvas, todėl kartais būti trumpom rankovėm pasidaro per šalta. Kartais pasidarom trumpas pertraukėles, kai išeinam trumpam į lauką, bet ir ten sėdime pavėsyje, kur jokio karščio nesijaučia. Tiesa, kartais tokių pertraukų būna viena arba visa nebūna, nes kasdien darbo atsiranda vis daugiau, kad net ir laiko mintims apie pertrauką nelieka. Tiesa, baisaus vertimosi per galvą nėra ir visa darbo aplinka tokia relaxing. Tiesiog dirbi darbus, braukai iš sąrašo ir kai pabaigi eini namo.

Work work never give up

Darbai prasidėjo ir laiko/jėgų kasdien rašyt blogą ryškiai sumažėjo, plius, kad ir nėra nieko, apie ką būtų galima rašyt. Mūsų noras, kad gautume daugiau darbo valandų, išsipildė - galime eiti į darbą nors ir kasdien, nebent norim pačios pasiimt day off. Didžiausias blogumas - keltis kas rytą su žadintuvu pusę septynių ryto, bet, kita vertus, darbas baigiasi apie ketvirtą arba penktą valandą, todėl visas vakaras dar yra laisvas. Vis dėlto visas dienas nearsim ir po vieną išeiginę, kai nedirbsim jokio darbo, turėsim.

Kaip atrodo darbas - kiekvieną rytą ant sienos pakabintas darbų, kuriuos reik padaryti per dieną, sąrašas. Viskas turi būti padaryta iki restorano atidarymo ketvirtą valandą, ir, nors atrodo, kad laiko į valias, kartais sąrašas būna toks ilgas arba tiekėjai laiku neatveža visų reikalingų produktų, todėl užtrunkam ilgiau.

Keep on going

Šiandien pusė dienos vėl praleista Ember, tiesa, šįkart trumpiau - atsilaisvinom jau truputis po antros valandos, todėl turėjom likusį pusdienį sekmadienio laisvą. Kadangi dangus apsiniaukė ir vis labiau kilo vėjas, laisvą popietę prabuvau namie, nes norėjosi pailsėt prieš rytojaus darbus - vėl nuo aštuonių ryto Ember, o po to iškart pasikalbėt dėl dar vieno darbo. Fejerverkai irgi šįvakar aprimę - gal todėl, kad oras ne toks geras kaip vakar. Ir tiek. Panašu, kad grįžtu prie išsąmiųjų blogo įrašų, kurie buvo ir pernai, kai įsisukau į visus darbus.

Open Season

Vakar buvo pirmoji diena darbe, kurį dirbt reiks kiekvieną šeštadienį - šiemet vietoj kotedžų reiks tvarkyti mini (ir ne tik) namukus, kurie išnuomojami poilsiautojams. Vienas iš privalumų - darbas yra vos viena minutė kelio pėsčiomis nuo namų, beveik kaimynystėje. Namukus tvarkėme trise, iš viso jų išvalyti reikėjo vienuolika ir pradėję pusę dešimtos baigėme prieš keturias popiet. 

Jau svajojau, kaip grįžus namo užvalgysiu ir griūsiu pamiegot pietų. Bet kur tau. Tą pačią akimirką, kai įžengiau į kiemą, atsidūriau Piterio mašinoje su jo šauksmais, skirtais kitiems dėl kažkokių smulkmenų, ir važiavome pasikalbėt į kažkokį restoraną dėl darbų. Jau beveik įprasta, kad į "pokalbį dėl darbo" išleki atrodydamas taip, kaip tuo metu stovi, šįkart - sušilus po septynių valandų darbo ir neplautomis rankom, dar atsiduodančiomis valymo chemikalais. Tiesa, dar viskas nėra aišku šimtu procentų - pirmadienį turim po darbo užvažiuot vėl į tą patį restoraną susitikt su virtuvės šefu, kuris norės pasikalbėt su mumis ir priims į darbą arba ne. Jeigu darbus gausim, tai laisvo laiko sumažės maksimaliai ir darbu bus užpildytos ne tik dienos, bet ir vakarai. Na bet čia dar bus matyti.

Jau nuo ankstyvo vakaro, vos sutemo apie aštuntą valandą, prasidėjo fejerverkai - nors oficiali šventės diena yra pirmadienis, tačiau, panašu, amerikiečiai linkę pradėti varžytos tarpusavyje fejerverkų gausa dar prieš liepos ketvirtąją. Praėjusią vasarą tokio ažiotažo nepamenu, o šiemet fejerverkai ir sproginėjimo garsai tęsėsi ir nuėjus miegot, po vidurnakčio. Tiesa, kadangi į darbą reik eit kasdien, nesijaučia kažkokių išskirtinių šventinių nuotaikų, netgi pasimiršta, kad jau savaitgalis. Apie tai, kad kažkas tikrai kitaip primena tik automobilių kamščiai tokiose Dennisporto vietose, kur prieš kelias dienas dar buvo ramu ir gana tuščia. Žodžiu, vasara, o tuo pačiu ir turistų sezonas, atėjo ir į Ameriką.

Midnight in Paris

Šiandien vėl diena Ember picerijoje - smagu, kad jau nebereik nuolat sekiot iš paskos kitiems darbuotojams su klausimu What should I do now? Kadangi virtuvėje pakabintas sąrašas visų darbų, kuriuos reikia padaryti per dieną, jau bent dalis jų yra žinomi, todėl galima susigaudyt, kuo užsiimti, ir pačiai. 

Kaip ir įprasta, užtrukom darbe ilgiau nei aštuonias valandas - turbūt nelabai pavyks pabūti ten trumpiau, nes darbų sąrašas kasdien ilgėja ir produktų reikia paruošti vis daugiau, nes klientų kas vakarą vis daugėja. Šiaip ar taip, artėja liepos ketvirtosios savaitgalis, todėl jau nuo šiandien jaučiamas mašinų pagausėjimas gatvėse ir didesnis judėjimas. Oras šventei irgi tinkamas - jau antra diena kaip saulėtas oras, tiesa, negaliu garantuot, kad visą dieną, nes didžiąją jos laiko praleidžiu virtuvėje, kuri įrengta rūsyje. Plius, patalpa, kurioje prepinami produktai yra atskirta nuo virtuvės, kurioje viskas kepama, verdama ir t.t. Todėl galim mėgautis normalia temperatūra, veikiančiais kondicionieriais ir nereik kepti virtuvės karštyje.

Šiandien vakare važiavom į Cape Cinema - žiūrėjom Woody Allen filmą Midnight in Paris. Gal ir būtų būtų galima kabintis prie siužeto ir kai kurių veikėjų reikšmingumo, bet nesinori. Nes visas filmas sukuria tokią gerą ir atpalaiduojančią atmosferą, kad visokie netikslumai ar minties šuoliai nesukelia jokio diskomforto. Visiška priešingybė The Tree of Life sužadintoms emocijoms.

Day off

Vakar buvo paskutinis šios savaitės day off, kuris taip ir prabėgo nelabai pastebėtas. Truputis laiko upėje, truputis - pagaliau ilgiau prisėdus prie kompiuterio, kelios valandos išvažiavus su dviračiu į banką, Stop&Shop, Marshals, One Dollar ir t.t. Ir ateina vakaras, nes galbūt čia skiriasi ne tik temperatūros, ilgio, svorio matai, bet ir laiko - atrodo, lyg valandos ir minutės eitų žymiai greičiau. Vakare supasavau ir neišvažiavau water skiinti, prisimenant praeitų metų neypatingą sėkmę. Bet reiks bandyt iš naujo, kai pasitaikys kitos progos. O kol kas prieš akis - bent jau penkios darbo dienos iš eilės tai tikrai.