Adaptacija

Vakar diena buvo skirta adaptacijai - jeigu pernai atvažiavom į namą vėlai vakare, ėjom miegot ir atsikėlę iš ryto jautėmės kuo puikiausiai prisitaikę prie to septynių valandų skirtumo, tai šiemet viskas buvo kiek kitaip. Į Barnstable atvyko be jokių nutikimų, tik šioks toks netikėtumas laukė išlipus iš autobuso - lietus pylė kaip iš kibiro ir Cape codo vaizdas buvo toli gražu ne toks, kokį prisimenu. Tačiau jau tik įlipus į Piterio mašiną viskas tapo kur kas labiau pažįstama ir įprasta, nes kas kas bet Piteris tai per tuos metus tikrai nepasikeitė.

Kadangi po maždaug 24 valandų kelionės iš Lietuvos atvažiavau į Dennisportą aštuntą ryto vietos laiku, tai reiškė, kad atsigult į lovą ir normaliai išsimiegot galėsiu tik dar po kokių keturiolikos valandų, kai čia ateis vakaras, nes kitaip visas dienos ritmas dar labiau susimaišytų. Todėl truputį pavydžiai žiūrėjau į laikrodį kompiuteryje, kuris rodė, jog Lietuvoje jau popietė, o tuo tarpu čia visi dar tik kėlėsi iš lovų ir pusryčiavo.

Todėl diena buvo praleista truputį lunatikuojant ir bandant apsiprast su nauja aplinka name - nes nors namas ir liko toks pats, vis dėlto naujų žmonių palyginus nemažai, be to, atvykę dar ne visi senbuviai. Todėl nors įėjus viską randi daugmaž panašiai kaip ir praeitą vasarą, kai įsiverži į kambarį, kuris atrodo, turėtų būti tuščias, pažiūrėt, kaip jis atrodo po vasaros, ir randi ten miegantį kažkokį nepažįstamą naują gyventoją,  suvoki, kad dalies žmonių iš pernai metų vis dėlto name jau nebebus.

Diena baigėsi lūžinėjant prie tv ekrano ir žiūrint NBA finalus, kaip Novitzkis galų gale tapo čempionu, ir tada jau buvo galima griūt miegoti į lovą po kokių keturiasdešimt valandų pertraukos. Po vienuolikos valandų miego šįryt viskas atrodo daug šviesiau, mano numylėta veranda išdžiūvus po lietaus ir jau galima ten prisėsti, Piteris grįš iš sporto klubo ir pirmąkart šią vasarą važiuosiu maudytis į upę (nors termometras rodo, kad lauke kol kas viso labo 15 laipsnių šilumos, bet įšokt į upę norisi bet kokiu atveju), o po to jau laukia pirmas darbelis - sutvarkyt vieną namą, o vakare važiuosim pasikalbėt su restoranu, kuriame dirbsiu su dar viena lietuve, šeimininku. Žodžiu, po vakarykštės mieguistos pertraukėlės, panašu, kad viskas dėliojasi į savo vietas.

Savaitgaliaujam

Taaaip, šiandien jau savaitgalis, tiesa, mes savaitės dienose kol kas nesiorientuojame, ko ir norėti, nes net valandose nesigaudome. Diena vis dar atrodo labai ilga, pilna įspūdžių ir, atrodo, spėjam nuveikt kelių dienų darbus per kelias valandas. Šiandien atsikėlę 9 ryto, važiavom į banką. Jei ne iškaba, tai užėjus į vidų iš darbuotojų elgesio tikriausiai neatspėtum, kad čia būtent bankas. Už stalų, prie darbuotojų loja šuo - mus aptarnavusi merginos vaikinas iš važiavo savaitgaliui, todėl paliko šunį, kurį ji atsivedė į darbą. Ir nieko, visi patenkinti. Kol kas bendravimas su žmonėmis turbūt labiausiai įrodo, kad tikrai esam Amerikoj. Kiek tai nuoširdu, kiek tai dirbtina ar suvaidinta tai čia kitas klausimas, bet akivaizdaus dirbtinumo nesijaučia ir toks elgesys tikrai gerai nuteikia. Kiek kartų išgirsti per dieną "How are you?", tai suskaičiuoti neįmanoma - banke, gatvėj, supermarkete ir etc. Taip pat kaip ir nesuskiačiuočiau šypsenų, pasisveikinimų, atsiprašymų ir etc.

Šiandien supermarkete turėjom pusvalandį apsipirkti - tikrai per mažai laiko susiorientuoti visame prekių asortimente, apie kažkokį gilų prekių analizavimą tai iš viso kalbos nėra. Pirmas įspūdis - teoriškai turbūt galima rasti visko - pieno, mėsos, miltų, kiaušinių, obuolių, bulvių, salotų, makaronų ir taip toliau... Praktiškai - tai toli gražu nebūtinai tas pats, prie ko esam mes pripratę. Riebiausias pienas - 2 proc. riebumo, galima rasti ir 0 proc. Dažniausios frazės ant įpakavimų - "no arficial flavours", "fat free", "fresh" ir etc. Ir dideli kiekiai - pvz, dešrelių negali nusipirkti keturių ar penkių, yra pakuotė, kur jų bent jau dešimt. Tiesa, čia ne problema, nes jų galiojimas - pora mėnesių.

Hamburgerių ir kito greito maisto pusryčiams ar pietums nevalgom - šįryt išgelbėjo iš Lietuvos atsigabenti konservai su juoda duona, pietums jau išbandėm amerikietiškus produktus. Bandymas numeris vienas - keptos bulvės su dešrelėmis. Bulvės, kaip ir reikėjo tikėtis, ne lietuviško skonio, bet nieko tragiško ir valgyt tikrai įmanoma. Dešrelių nenatūralus tamsumas apetito kažkaip nežadino, bet skonis visai normalus (tikriausiai irgi skonio priedų dėka).

Pirmieji pietūs. Į rūkstančius dūmus prašom nekreipti dėmesio - viskas kontroliuojama.

Ir jau turim telefonus su kortelėmis, kurie atsiėjo 30 dolerių, - dviese nutarėm dalintis vieną. Su jais per mėnesį galima kalbėti 200 min, ir nesvarbu, kur skambinsi - į Lietuvą, ar į JAV. Apsirūpinę maistu, banko sąskaita, telefonais perėjome prie dviračių paieškos. Pas Piterį kieme galėjom išbandyt laisvus dviračius ir išsirinkt, kurį norim išsinuomot. AIšku, dideliį stebuklų nebuvo - kur trūko stabdžių, kur nebuvo pavarų, kur dingusi kojelė dviračiui pastatyti. Bet, šiaip ar taip, išsirinkom ir jau spėjom išbandyti apsižvalgydami po apylinkes.

Ir tiek visko nuveikus, diena toli gražu dar nesibaigusi - viso labo dar tik pavakarys, 17 val. Taigi, kraunamės lagaminus, ir tvarkom savo didelį liuksinį kambarį, kuri gavom atsitiktinai. Ir dar ne gana to, stalčiuje atrandam radiją - kuris padeda sukurti dar labiau amerikietišką atmosferą. Daiktai išpakuojami, sudėliojami, kambarys išsiurbliuojamas greičiau nei per valandą. Taigi, nuo 18 val. mes jau laisvos vėl sėdam prie kompų pasižvalgyti, kas vyksta Lietuvoje, kurioje tuo metu jau pirma val. nakties. Cha, o pas mus šeštadienio vakaras dar tik prasideda! :) Išties didelis kontrastas po to, kai Lietuvoje vos spėdavai verstis per galvą, dabar viską spėti ir netgi turėti laiko padrybsoti prieš tv, normaliai paisgaminti valgyti ar dar ką sumąstyti.