Hello, job!

Šeštadienio planai keitės kelis kartus - iš pradžių įprastai dešimtą ryto turėjom tvarkyt kotedžus. Tada paaiškėjo, kad vis dėlto mūsų ten nereikės, tad turėsim išeiginę. Dar vieną. Bet po dvidešimties minučių sužinojom, jog vis dėl to aštuntą rytą jau turim būti Ember picerijoje - ar jau dirbsim, ar dar tik susitarsim dėl tvarkaraščio, nežinojom, bet faktas, kad laukė ankstyvas šeštadienio rytas, nes iki darbo numint reik 6 kilometrus.

Numynėm nesunkai, per 20 minučių, todėl virtuvėj pasirodėm dar gerokai prieš darbo pradžią. Gavom prijuostes ir nurodymą nesiliest prie peilių, kadangi neturim patirties. Pirma užduotis - gaminti mocarelos sūrio lazdeles tešloje. Po visų mirkymų ir voliojimų darbas buvo baigtas. Po to virtuvės šefas aprodė, kur yra indų plovimo mašina - kadangi diena turėjo būti tikrai busy, jei kartais nespėtų mums surast veiklos, galėsim susirast kam reik padėti čia. Truputį pažaidėm su indaplove, bet galų gale nusiplovėm ir nutarėm išsikaulyt kokio nors kito darbo. Šįkart minkėm itališką duoną, pasak kitų darbuotojų, po poros dienų jau naktim šitą minkymą sapnuosim. Nors iš pradžių atrodė, kad tokią formą, kokios reikia, padaryt labai sudėtinga, įsivažiavus viskas ėjosi gana lengvai. Per visą darbo dieną prie duonos grįžom dar porą kartų. Bet naktį kol kas dar nesisapnavo. Mums pasiūlė pasidaryt pertraukėlę, kurios atsisakėm, ir nuveikėm dar visko - svėrėm mėsą, dėliojom jau iškeptus, paruoštus produktus, žaidėm su sūriu, gaminom meatbolls, į kumpį vyniojom scalops  ir t.t.

Tiesa, maistą ne tik gaminom, bet ir valgėm - lazanijos, picos, kumpio, plius gavom namo išsinešti pastos salotas, žodžiu, panašu, kad iš darbo grįšim gal ir pavargę, bet ne alkanos. Atmosfera irgi labai smagi - beveik visi darbuotojai amerikiečiai, todėl susikalbėt nesunku, palyginus su anksčiau pažintais sunkokai suprantamais jamaikietiškais ir braziliškais akcentais. Žinoma, vienas pirmųjų klausimų - Where are you from? Ir reakcijos į atsakymą labai įvairios - virtuvės šefas Andrew: What the hell is that?; Džimas: Oh, Vilnius! Todėl Andrew juokeliai lydėjo visą dieną - Do you have music in Lithuania? Do you know guitars? Do you have pizza in Lithuania? ir t.t. Žodžiu, juoko netrūko, darbas nesunkus ir įdomus, todėl laikas praėjo visai greitai - pradirbom daugiau nei aštuonias valandas, o grįžus namo viso labo buvo dar tik keturios valandos popiet. Todėl laiko į valias pasimaudyt upėj, o po to tiesiog atsipūst prieš sekmadienio darbus, o į piceriją sugrįšim pirmadienį.

Trečias kartas nemeluos?

Vakar rašiau, kad negaliu sėdėt prie kompo - einu prie vandenyno. Tik vat, pasideginti taip ir nenuėjau. Jau priprantam, kad čia Piterio namas, kur viskas gali pasikeisti akimirksniu. Taigi, man renkantis daiktus, jis ateina į kambarį ir sako: You have to go RIGHT NOW. Dar sugebu išaiškint, kad RIGHT NOW niekur eit aš negaliu, nes kambary vis dar stoviu apsirengusi pižamą. Greit įlendu į drabužius ir dar bėgu į paplūdimį pakviesti Indrė, kuri nieko neįtardama kaitinasi saulėj ką tik išlipusi iš vandenyno. Į mašiną įsėdam vis dar nežinodamos, kas čia vyksta. Matom, kad Piterio nuotaika nekokia - jokių juokų, važiuojam tyloje ir priežastį puikiai suprantam - Celtics pralaimėjo lemiamas NBA finalo rungtynes Lakers, nors pirmavo visas rungtynes. Atvažiuojam į kažkokį restoraną, mus pasitinka moteris ir pakviečia prisėst pasikalbėti. Mes vis dar nelabai žinom apie ką. Taigi, paaiškėja, jog dirbsime čia kaip expeditors - gudrus žodis, kuris reiškia, kad nešime pagamintus patiekalus klientams. Gauname meniu (jau trečią per visą vasarą!) ir Indrė apmokymus pradės sekmadienį, o aš - pirmadienį. Tikimės, trečias kartas nemeluos, nes čia viskas konkrečiau ir niekas pirmyn atgal kaip Royal Pizza nesiuntinėja.

Naujasis iššūkis.

Oras lauke fantastiškas, geriausias per visas dvi savaites, kurias jau čia gyvename, bet prie vandenyno nebegrįžtam, atsisėdus lauke prie namų gūglinu patiekalus, ieškom nuotraukų ir t.t. Kadangi norim pasportuoti ir šiaip jau senka atsargos, pavakary išvažiuojam į Stop&Shop. Kartu važiuoja ir Daisy, jai reikia į šalia esančią Marshals parduotuvę, kurios nuolatinė klientė ji yra. Nežinau, ar jau minėjau, bet tai - drabužių, batų ir kitokių aksesuarų parduotuvė, kurioje dar nesilankėme. Apsipirkę, su savo svoriu žudančiomis kuprinėmis, nutariam Daisy nelaukti lauke, bet užsukti į Marshals pačios. To daryti gal ir nereikėjo. Girdėjom daug legendų apie šitą vietą - iš Piterio, kad Daisy iš čia prisipirkusi kalnus drabužių, iš jau seniau čia esančių vaikinų, kad vestis merginą į Marshals - pražūtis, kadangi čia galima palikti visus pinigus. Taigi, kadangi neturėjom fotiko, pabandysiu nupasakot žodžiais - tai didelė parduotuvė, kur prikabinta begalybė suknelių, džinsų, šortų, palaidinių - visko, ko tik gali užsimanyti. Čia rinktis drabužius, juos matuotis gali visą dieną ir vis tiek visko neperžiūrėsi. Į kainas dar labai nesigilinau, bet nemaža dalis suknelių - 12 dolerių, džinsiniai šortai - 10 dolerių ir t.t. Et, panašu, kad čia dar tikrai užsuksim, nes visos legendos, kurias girdėjom apie šitą parduotuvę, pasirodo, tikra tiesa.