Vakar buvo pirmoji diena darbe, kurį dirbt reiks kiekvieną šeštadienį - šiemet vietoj kotedžų reiks tvarkyti mini (ir ne tik) namukus, kurie išnuomojami poilsiautojams. Vienas iš privalumų - darbas yra vos viena minutė kelio pėsčiomis nuo namų, beveik kaimynystėje. Namukus tvarkėme trise, iš viso jų išvalyti reikėjo vienuolika ir pradėję pusę dešimtos baigėme prieš keturias popiet.
Jau svajojau, kaip grįžus namo užvalgysiu ir griūsiu pamiegot pietų. Bet kur tau. Tą pačią akimirką, kai įžengiau į kiemą, atsidūriau Piterio mašinoje su jo šauksmais, skirtais kitiems dėl kažkokių smulkmenų, ir važiavome pasikalbėt į kažkokį restoraną dėl darbų. Jau beveik įprasta, kad į "pokalbį dėl darbo" išleki atrodydamas taip, kaip tuo metu stovi, šįkart - sušilus po septynių valandų darbo ir neplautomis rankom, dar atsiduodančiomis valymo chemikalais. Tiesa, dar viskas nėra aišku šimtu procentų - pirmadienį turim po darbo užvažiuot vėl į tą patį restoraną susitikt su virtuvės šefu, kuris norės pasikalbėt su mumis ir priims į darbą arba ne. Jeigu darbus gausim, tai laisvo laiko sumažės maksimaliai ir darbu bus užpildytos ne tik dienos, bet ir vakarai. Na bet čia dar bus matyti.
Jau nuo ankstyvo vakaro, vos sutemo apie aštuntą valandą, prasidėjo fejerverkai - nors oficiali šventės diena yra pirmadienis, tačiau, panašu, amerikiečiai linkę pradėti varžytos tarpusavyje fejerverkų gausa dar prieš liepos ketvirtąją. Praėjusią vasarą tokio ažiotažo nepamenu, o šiemet fejerverkai ir sproginėjimo garsai tęsėsi ir nuėjus miegot, po vidurnakčio. Tiesa, kadangi į darbą reik eit kasdien, nesijaučia kažkokių išskirtinių šventinių nuotaikų, netgi pasimiršta, kad jau savaitgalis. Apie tai, kad kažkas tikrai kitaip primena tik automobilių kamščiai tokiose Dennisporto vietose, kur prieš kelias dienas dar buvo ramu ir gana tuščia. Žodžiu, vasara, o tuo pačiu ir turistų sezonas, atėjo ir į Ameriką.
