Gera pradžia – pusė darbo

Sėdžiu Niujorke, iki autobuso į Bostoną dar pora valandų, todėl įsitaisiau Dunkin Donuts, kuris dirba visą parą, į mane ir mano lagaminus žvairuojant pardavėjams ir kitiems lankytojams, ir spėsiu čia parašyt pirmą naujos kelionės įrašą.

Šiaip visa kelionė labai sklandi – iš Lietuvos į Varšuvą skraidino toks mini lėktuvėlis, kuris labiau priminė žaislinį (vos dvylika eilių keleiviams), bet nepaisant to, vis tiek nebuvo užpildytas ir matės ne viena laisva vieta. Skrydis trumpas, pusantros valandos – spėju tik suvalgyt priešpiečius, truputį nusnūst ir jau leidžiamės.

Varšuvoje laukti skrydžio iki Niujorko reikėjo tik porą valandų, tada stovėt prie įlaipinimo niekaip nejudančioje eilėje. Nustebina, kad šįkart nieks jokių papildomų klausimų neuždavinėja ir visokių dokumentų neprašo – pernai Amsterdame reikėjo dar prieiti pasikalbėt atskirai su pareigūnu ir t.t. O šįkart Varšuvoje leidžia į lėktuvą paprastai – nesvarbu, ar skrendi į Ameriką ar šiaip kokią Europos šalį.

Taigi, lėktuvas ruošiasi kilti, stiuardesė jau sako nurodymus dėl elektroninių prietaisų išjungimo, saugos diržų ir pan., kai staiga išsijungia lėktuvo variklis, užgęsta salono šviesos ir ekranai. Stiuardesė lyg niekur nieko pabaigia savo kalbą. Bet keleiviai taip ramiai nesijaučia – patikimumas lenkų avialinijomis po tokių nuotykių nepadidėja, belieka tik tikėtis, kad varikliai jau pakilus nuo žemės neišsijunginės. Na iš to, kad rašau šitą įrašą, jau turbūt akivaizdu, jog varikliai neišsijungė, nuskridom ramiai, dar greičiau nei buvo nurodyta tvarkaraštyje, tik turbulencija pasitaikė gana dažnai.

JFK oro uostas ir nustebino – migracijos tarnybos pareigūnas nepratarė nei žodžio, tik sudėliojo štampus ir sutvarkė kitus formalumus. Nors šiaip, kaip rašo kad ir PLC atmintinė, jis turėtų uždavinėti klausimus ir netgi yra teoriškai įmanoma, kad kilus kokiam įtarimui, gali tavęs tiesiog neįleisti į šalį ir išsiųst atgal namo. Pernai metais pareigūnas irgi nebuvo labai šnekus, bet bent jau uždavė formalius klausimus – kur dirbsi, kiek ilgai ir t.t. Todėl šiemet viskas atrodo labai jau paprasta.

Su lagaminu problemų irgi nėra – savo priraišiotus žydrus kaspinėlius pamatau jau iškart, vos priėjus prie terminalo. Lieka dar viena patikros dalis – praeiti bagažo patikrinimą ir atiduoti užpildytą muitinės deklaracijos formą. Pernai sukom galvą, ar žymėt, kad gabename maistą (kelis šokoladus ir konservų skardines), vis dėlto nutarėm pažymėt „ne“, bet kai švietė lagaminus buvo šioks toks nerimas, ar tik nepamatys ir nekonfiskuos to mūsų lietuviško maisto. Bet viskas praėjo gerai. O šiemet tereikėjo paduot užpildytą deklaracijos formą ir lagaminų nieks nei švietė, nei kaip nors kitaip tikrino, todėl visi konservai, duona ir šokoladai sėkmingai keliauja toliau. Žodžiu, jokio paranojiško saugumo pas amerikiečius nesijaučia, netgi atvirkščiai.

Dar vienas netikėtumas atskridus – oras. Kadangi praeitą vasarą lietus lijo vos kelias dienas per visą vasarą ir tik kraunantis daiktus grįžti namo užmačiau, kad aš buvo įsimetusi skėtį, kurio visiškai neprireikė. Todėl šiemet, žinoma, skėtį išbraukiau iš sąrašo daiktų, kuriuos reik įsimest į lagaminą. Na ir ką – kaip ir priklauso pagal visus gyvenimo dėsnius, išlipus Niujorke lyja lietus ir skėtis visai praverstų. Nors, kita vertus, kai eini lyg tankas pagrindinėm Niujorko gatvėm tempdama du lagaminus ir užimdama vos ne visą šaligatvį, vis tiek nebūtų laisvų rankų, kaip tą skėtį laikyti.

Aha, ir dar laikas priprast mąstyt amerikietiškais masteliais – nutariu, kad mažos gėrimo porcijos neužteks dviejų valandų laukimui, todėl užsisakau vidutinę. Ir štai ką gaunu (smalsu pamatyt, kaip atrodytų didelė porcija):

Dabar belieka susimokėt už FREE wireless (kaip skelbia iškaba), kuris vis dėlto kainuoja porą dolerių, kad galėčiau patalpint įrašą. O tada jau liks įveikt paskutinį etapą – nuvažiuot į Bostoną, iš ten  pasieksiu Barnstable ir jau tada – turbūt keisčiausią namą visoj Amerikoj.