Pirmadienis

Čia kol kas vis dar apsiniaukę, bet orų prognozės rodo, kad nuo ryt turėtų prasidėti saulėtos dienos. Laukiu nesulaukiu, nes kol kas maudynių upėj nepavadintum "refreshing" (kaip sako Piteris), nes oro temperatūra tikrai ne tokia nuo kurios norėtųsi atsigaivinti - įšokus į vandenį prireikė nuplaukt pusę atstumo, kol kūnas nustojo drebėt nuo šalčio ir pasidarė normalu.

Vakar vos spėjau grįžt sutvarkiusi namą, persirengt ir nuvažiavom apsižiūrėt į Ember pizza ir paaiškėjo, kad kol kas turėsim porą laisvų dienų - ketvirtadienį arba penktadienį bus aišku, ką konkrečiai ten galėsime dirbti. Iki būsimo darbo - daugiau nei penki kilometrai, taigi, dviratis bus šiemet reikalingas ne mažiau nei pernai.

Ir vėl prasidėjo mano "pirmieji kartai" Amerikoje, tiesa, šįsyk elementarus dalykas - prisipūsti dviračio padangą, su Piterio pagalba ("Ok, there are only two choices - smart and stupid. Let's see what you will do.") viskas praėjo gana sklandžiai.

Name kol kas vyrauja rusų kalba - nes moldavų ir rusų skaičius kol kas didesnis nei lietuvių, bet jau artimiausiomis dienomis šita proporcija turėtų pasikeisti. Tiesa, šiemet nėra tokių, kurių anglų kalbos žinios būtų minimalios ir su rusais galima laisvai kalbėtis angliškai. Kol kas daugiau pavyko pabendrauti tik su Artiomu, kuris nunešė į ambasadą netikrą darbo kontraktą (darbdavys užpildė ne tokią formą ir nebebuvo laiko taisyt, todėl jis pats perrašė ir pasirašė kontraktą) ir vizą gavo, nors, pasak jo, Rusijoje tai nėra taip lengva. Šiaip nustebino faktas, kad jis dirba alkoholinių gėrimų parduotuvėje, nors turi dar tik 20 metų - buvau tikra, kad amerikiečiai tokie griežti dėl pilnametystės perkant alkoholį neleidžia parduotuvėse dirbt "nepilnamečiams". Bet pasirodo, galima, tik vargšui Artiomui tenka nešiot alaus ir kitų gėrimų dėžes žinant, kad vakare po darbo nieko nusipirkti jis negalės. Tiesa, rusai stebina savo tvarkingumu - net nespėji sužiūrėt, o šiukšlės jau išneštos, indai iš džiovyklos išimti ir grindys iššluotos. Netgi apmaudu, kad po to jie išsikraustys gyvent į rūsį ir čia tokios tvarkos nebepalaikys.

Šįvakar laukia dar vienos tradicijos atgaivinimas - Cape Cinema. Pagaliau nebereiks vėl tikrint jų repertuaro ir ieškotis filmų (kaip tekdavo daryt Lietuvoje), o bus galima viską pamatyt aštuoniasdešimties metų senumo kino teatre sėdint užsikėlus kojas ant balkono krašto.