Sekmadieniaujam

Dar truputį keista, kas į savo dienotvarkę turim įtraukti ir ėjimą į darbą. Šią savaitę man kol kas, jei neatsiras daugiau, nusimato keturi užimti vakarai, o Indrė darbuosis penkis. Vakar atėjom į Swan River anksčiau, kad sutvarkytume įdarbinimo dokumentus, bet Maritos, restorano šeimininkės dar nebuvo. Kadangi reikia stengtis darbe visada atrodyti užsiėmus (kad matytų, jog tikrai esi reikalingas darbuotojas, be kurio kavinė neišsiverstų), Indrė iškart patraukė į virtuvę, o aš pradėjau tvarkyti staliukus. Dvi valandas buvau vienintelė buserė ir dideliu laisvo laiko pertekliumi nesiskundžiau, nors žmonių kol kas nebuvo daug. Tik vat po to atėjo dar du buseriai - Džekas, su kuriuo dirbome vakar, ir dar viena brazilė. Va tada pasijautė ryškiai, kad mūsų čia per daug - todėl Marita išleido mane namo, sakydama, kad viskas tiesiog perfect. Tiesa, tų perfect, very good, thank you, my dear, išgirsti atlikus net menkiausią darbą - čia jau amerikietiškas stilius. Ir padavėjų bendravimas su klientais kitoks nei pas mus - jau ne kartą girdėjau, kaip padavėja šnekučiuojasi su klientais, pasakoja iš kur kilusi ir t.t. Šiandien ir ryt man vėl į darbą, o trečiadienį išbandysiu jėgas virtuvėje - kartu su Indre būsim salad master. Taigi, būsiu pradirbusi jau penkis vakarus iš eilės.

Kadangi iš darbo mane išleido anksčiau, dar spėjau pačiu laiku į mūsų namo barbekiu party - kepėm mėsą, hotdogus. Bandėm pasikept ir zefyrus, kadangi neturėjom laužo, tik grilį, nelabai kas pavyko. Zefyrai bus vienas iš tų dalykų, kuriuos tikriausiai vešimės į Lietuvą, kad galėtume išbandyti ant lietuviško laužo.