Dar viena diena su fantastišku oru - iš ryto atsikraustę į pliažą spėjom gerokai įrausti, nes saulė kepina nesikuklindama. Tik nėra per karšta - nes nuolat pučia vėjas, kuris ir atgaivina. Šiandien buvau nutarus pasidaryt tikrą šeštadienį, t.y., tiesiog poilsiaut ir tolimesnį meniu studijavimą atidėti rytojui.
Jau antra diena vandenynas keistai nuslūgsta, o po pietų vanduo vėl grįžta atgal. Ir vandeny padaugėjo krabų, kurie jau ne vieną iš mūsų apžnaibė.
Prisigulėjom - sunku rasti neraudoną vietą ant kūno, na nebent šonai, kurių taip paprastai neįdegsi :)
Jau antrą dieną iš eilės įsitikinome, kad bet kurią akimirką gali įvykti bet kas. Taigi, ramiai po paplūdimio išsimaudau duše ir einu pamėtyt kamuolio, kai pašaukia Piteris: You and Indre should be at work today at four oclock. Hm, tai reiškia, kad restorane turime būti jau po dviejų valandų. Meniu dar ne ką žiūrėtas, ką ten reiks daryti irgi nelabai įsivaizduojam. Lengva panika, bet nutraukiam savo savaitgaliavimą ir išsiruošiam į darbą. Mus užregistruoja kavinės kompiuteryje, gauname kodus, kuriuos turim įvesti pradėję ir pabaigę darbą. Indrė lieka virtuvėje, mane pasiima padėti kažkur kitur. Pirmoji užduotis - išvalyti indą - nelabai džiugina, nes po n kartų šveitimo, trynimo metalas nesiruošia blizgėti. Vis dėlto, misija įvykdyta. Marita, kuri vadovauja restoranui, pažada, kad dabar man parodys, ką turi daryti buseris (tai pareigos, kai nurinkinėji indus nuo staliukų ir paruoši juos naujiems klientams). Tik vat, niekas konkrečiai paaiškint, ką ir kaip daryti, man nesugeba. Padavėjos paklaustos ko nors tik gūžčioja pečiais, sakydamos I don't know. Pagaliau pasirodo vaikinas, kuris čia dirba buseriu ir žmoniškai man viską parodo, išaiškina ir jau galima kibti į darbą.
Darbo principas trumpai - žmonės atsiskaito, pakyla nuo staliuko, tada turim nurinkti indus, nunešti juos į virtuvę, nuvalyti staliuką ir padėti ant jo naujas servetėles, lėkštes ir įrankius. Iš pirmo žvilgsnio restoranas atrodo didelis - trys atskirtos salės plius staliukai lauke. Atrodo, neįmanoma akimis aprėpti, kur kada kas išeina ir staliukas lieka tuščias. Bet po kelių bandymų jau įsijaučiu ir su Džeku (toks to buserio vardas) lengvai pasidalinam darbus, greit paruošdami staliuką. Atsiranda pertraukėlių per kurias tiesiog vaikštom ratais po kavinę, išeinam lauką, nes sunkiausia - stovėti vietoje ir nejudėti. Sužinau, kad Džekui dar tik tuoj sueis šešiolika ir čia jau trečia jo vasara dirbant šitoje kavinėje. Žinau, kad žmonių amžių man atspėt visada sunku, bet tai,kad Džekas vis dar mokosi mokykloje tikrai nustebina - aš su savo dvidešimt metų ir įpusėtomis studijomis universitete pasijaučiu kažkaip jau labai sena :) Bet nepaisant to meų skirtumo, sutariam gerai ir darbas eina kuo puikiausiai. Pats pikas restorane, kaip ir įspėjo Džekas, - 19 val, kada visi vienu metu susirenka čia vakarieniauti. Kadangi po to visi ir išeina daugmaž tuo pačiu metu, apie 20 val mūsų laukia pats darbymetis - tik spėk lakstyti nuo vieno staliuko prie kito.
Tiesa, darbas baigiasi apie 21.30, palyginti anksti, kadangi įprastai, kol visi klientai išsiskirto, užtrunka iki 22.30. Dar laukiame, kol padavėjos suskaičiuos arbatpinigius, nes mes gaunam tam tikrą procentą - galiausiai gaunam indelį su pinigais, kuriuos Džekas padalina po lygiai, taigi, mano rankose pirmieji JAV uždirbti 23 doleriai, pasak, Džeko, tai mažiau nei vidutiniški arbatpinigiai, bet kaip pirmam kartui aš patenkinta.
Taigi, ryt vėl einam į darbą, nuo ketvirtos valandos. Susitvarkysim ir visus formalumus su dokumentais, išsiaiškinsime, dėl atlyginimo ir dėl tikslių savo pareigų. Aš nieko prieš būčiau likti taip, kaip esu, bet pamatysim su laiku.
Pavargus ir įraudus, kaip tikras omaras, bet patenkinta - po šešiolikos dienų laukimo pagaliau turiu darbą!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą