Darbas = šventė

Lietuvoje lyja lietūs, o čia tai atrodo nelabai suvokiama. Vakar kepėme ant saulės, nelabai net norisi ilgai gulėti paplūdimy, kai nėra niekur nei menkiausio šešėlio, o smėlis toks įkaitęs, kad basas sunkiai ant jo ir pastovėtum. Aišku, yra vandenynas, kur gali atsigaivint, bet ten atsirado kitas pavojus - krabai, kurie pasiruošę žnybtelti į koją, jei atsistosi ten, kur nereikia. Tarp mūsų atsirado entuziastų, norinčių pasigauti ir išsivirti krabų, tik kol kas jokios priemonės jiems pagauti neturim.

Ryškiai ružavi ir oranžiniai vafliukai. Reikia prisiversti tokį grožį įsidėti į burną. Koks tikslas suteikti maistui tokią netikrovišką išvaizdą?

Kadangi bent jau kol kas darbas = džiaugsmas, dar likus dviem valandom iki jo pradedi vaikščiot iš kampo į kampą ir norėti, kad laikas eitų greičiau. Vakar buvau vienintelė buserė, bet darbo pradžioje ir man teko pamindžikuoti be darbo, nes buvo užimti tik keli staliukai. Smagumas prasidėjo po šeštos valandos, kai žmonės pradėjo eiti vienas paskui kitą - apie septintą jau buvo užimta nemaža dalis staliukų ir darėsi truputį baugu, pagalvojus, kas bus, kai jie visi pradės išeidinėti. Mano baimė pasitvirtino - maždaug valandos atkarpa iki 20.20 visiškas blackout'as, iš kurio nieko neprisimenu - tik kad buvo daug lakstymo, vertimosi per galvą, sukimosi per kelis staliukus vienu metu, indų tampymo ir etc. Todėl šitai audrai praėjus jaučiausi kaip po geros treniruotės. Liko užimti tik keturi staliukai, o po valandos atsilaisvino ir jie, taigi, liko tik pabaigti tvarkytis ir smagiausias momentas - laukti, kol padavėjos baigs skaičiuotis tipsus ir aš gausiu savo dalį. Kadangi dirbau viena, arbatpinigių dalintis su niekuo nereikėjo ir į kišenę man subyrėjo 34 doleriai, kaip pirmadienio vakarui visai neblogai. Apie dešimtą valandą parmyniau namo alkana, pavargus, bet laiminga. Ir po tokios dienos taiip smagu kristi į lovą. Žiūrėsim, ar ir toliau darbas išliks kaip šventė, kol kas ši šventė nusimato šiandien ir rytoj.