Savaitgaliaujam

Taaaip, šiandien jau savaitgalis, tiesa, mes savaitės dienose kol kas nesiorientuojame, ko ir norėti, nes net valandose nesigaudome. Diena vis dar atrodo labai ilga, pilna įspūdžių ir, atrodo, spėjam nuveikt kelių dienų darbus per kelias valandas. Šiandien atsikėlę 9 ryto, važiavom į banką. Jei ne iškaba, tai užėjus į vidų iš darbuotojų elgesio tikriausiai neatspėtum, kad čia būtent bankas. Už stalų, prie darbuotojų loja šuo - mus aptarnavusi merginos vaikinas iš važiavo savaitgaliui, todėl paliko šunį, kurį ji atsivedė į darbą. Ir nieko, visi patenkinti. Kol kas bendravimas su žmonėmis turbūt labiausiai įrodo, kad tikrai esam Amerikoj. Kiek tai nuoširdu, kiek tai dirbtina ar suvaidinta tai čia kitas klausimas, bet akivaizdaus dirbtinumo nesijaučia ir toks elgesys tikrai gerai nuteikia. Kiek kartų išgirsti per dieną "How are you?", tai suskaičiuoti neįmanoma - banke, gatvėj, supermarkete ir etc. Taip pat kaip ir nesuskiačiuočiau šypsenų, pasisveikinimų, atsiprašymų ir etc.

Šiandien supermarkete turėjom pusvalandį apsipirkti - tikrai per mažai laiko susiorientuoti visame prekių asortimente, apie kažkokį gilų prekių analizavimą tai iš viso kalbos nėra. Pirmas įspūdis - teoriškai turbūt galima rasti visko - pieno, mėsos, miltų, kiaušinių, obuolių, bulvių, salotų, makaronų ir taip toliau... Praktiškai - tai toli gražu nebūtinai tas pats, prie ko esam mes pripratę. Riebiausias pienas - 2 proc. riebumo, galima rasti ir 0 proc. Dažniausios frazės ant įpakavimų - "no arficial flavours", "fat free", "fresh" ir etc. Ir dideli kiekiai - pvz, dešrelių negali nusipirkti keturių ar penkių, yra pakuotė, kur jų bent jau dešimt. Tiesa, čia ne problema, nes jų galiojimas - pora mėnesių.

Hamburgerių ir kito greito maisto pusryčiams ar pietums nevalgom - šįryt išgelbėjo iš Lietuvos atsigabenti konservai su juoda duona, pietums jau išbandėm amerikietiškus produktus. Bandymas numeris vienas - keptos bulvės su dešrelėmis. Bulvės, kaip ir reikėjo tikėtis, ne lietuviško skonio, bet nieko tragiško ir valgyt tikrai įmanoma. Dešrelių nenatūralus tamsumas apetito kažkaip nežadino, bet skonis visai normalus (tikriausiai irgi skonio priedų dėka).

Pirmieji pietūs. Į rūkstančius dūmus prašom nekreipti dėmesio - viskas kontroliuojama.

Ir jau turim telefonus su kortelėmis, kurie atsiėjo 30 dolerių, - dviese nutarėm dalintis vieną. Su jais per mėnesį galima kalbėti 200 min, ir nesvarbu, kur skambinsi - į Lietuvą, ar į JAV. Apsirūpinę maistu, banko sąskaita, telefonais perėjome prie dviračių paieškos. Pas Piterį kieme galėjom išbandyt laisvus dviračius ir išsirinkt, kurį norim išsinuomot. AIšku, dideliį stebuklų nebuvo - kur trūko stabdžių, kur nebuvo pavarų, kur dingusi kojelė dviračiui pastatyti. Bet, šiaip ar taip, išsirinkom ir jau spėjom išbandyti apsižvalgydami po apylinkes.

Ir tiek visko nuveikus, diena toli gražu dar nesibaigusi - viso labo dar tik pavakarys, 17 val. Taigi, kraunamės lagaminus, ir tvarkom savo didelį liuksinį kambarį, kuri gavom atsitiktinai. Ir dar ne gana to, stalčiuje atrandam radiją - kuris padeda sukurti dar labiau amerikietišką atmosferą. Daiktai išpakuojami, sudėliojami, kambarys išsiurbliuojamas greičiau nei per valandą. Taigi, nuo 18 val. mes jau laisvos vėl sėdam prie kompų pasižvalgyti, kas vyksta Lietuvoje, kurioje tuo metu jau pirma val. nakties. Cha, o pas mus šeštadienio vakaras dar tik prasideda! :) Išties didelis kontrastas po to, kai Lietuvoje vos spėdavai verstis per galvą, dabar viską spėti ir netgi turėti laiko padrybsoti prieš tv, normaliai paisgaminti valgyti ar dar ką sumąstyti.