Krikštynos

Vakar darbe praleista virš devynių valandų ir pralietas pirmas kraujas. Jei pirmadienį su peiliais viskas sekėsi puikiai, tai trečiadienį jau laukė pirmasis krikštas. Pjaustant svogūnus, kuriuos po to turėjo karamelizuoti (!), kaip ir įprasta amerikietiškiems svogūnams, ašaros visai nesikaupė, nors Lietuvoj nuo tokio kiekio jau plauktų upeliais. Užtat jau visai bebaigiant peilis slystelėjo ir tadam - vienas pirštas jau pažymėtas ir I'm officially working in a kitchen. Antras pažymėjimas, šįkart nykščio, laukė po valandos. Laimė, yra pakankamai veiklos, kur galima apsieiti ir be peilio, todėl būtent ją man ir nutarė patikėti. 

Nors laiko ilsėtis visai nebuvo, nes darbų, kuriuos reik atlikti iki vakaro, kol atsidarys picerija, tikrai netrūko, dirbant nuovargio nesijaučia. Tiesa, prieš pusę šešių vakaro prisėdus ant dviračio pasijaučia, kad stovėjai ant kojų visą laiką, išskyrus vieną pertraukėlę. Vis dėlto mūsų tikslas - išsikovot kuo daugiau valandų, kad galėtume kasdien dirbti abi. Panašu, jei ir toliau darbo tik daugės (šiaip ar taip jau tuoj liepos ketvirtosios savaitgalis), tai neturėtų būt labai sunku.

Antradienis

Antradienis buvo day off su gana įprastu scenarijumi - skalbykla, Stop and Shop, Marshalls, Piterio skambutis, kad turim grįžti namo right now, tada kelionė į vieną namą, kurį kažkas iš mūsų turės tvarkyti tris kartus per vasarą ir t.t. Šeštadienis be konkurencijos yra labiausiai užimta vasaros diena - kaip bedėliotum žmones, vis atsiranda darbas, kuriam kaip ir nebeužtenka žmonių, todėl nuolat vyksta rokiruotės - tu eisi ten, o tu ten, o tu pakeisi aną ir t.t.

Vakare traukėm į Irish Pub, kuriame praeitą vasarą būti negalėjau, nes neturėjau dvidešimt vienerių. Karaokės vakaras, bet didelio šurmulio bare nebuvo - pasistengęs, būtum galėjęs suskaičiuot visus lankytojus, na, gal būtų apie penkiasdešimt, bet vis tiek atrodė gana tuštoka. Nors, pasak buvusių anksčiau, lanktytojų būna ir dar mažiau. Kaip ir įprasta, baras užsidarė dar prieš pirmą valandą nakties - vietos, kuri veiktų iki paryčių kol kas rasti nepavyko. Na, bet kai kitą rytą žadintuvas užstatytas pusę septynių ir laukia aštuonios ar daugiau valandų darbo, tai pasibūt iki pirmos visai pakanka

The Tree of Life

Pirmadienis prasidėjo darbu - šįkart iki pietų dirbom tik mes ir virtuvės šefas, todėl veiklos netrūko. Plius, vaikinas, tvarkantis restoraną, susirgo, todėl Andrew paprašė mūsų pagalbos. Tiesa, tvarkymas, kuris turėjo užtrukt iki dvidešimt minučių užtruko, nes nelabai sąžinė leido palikt tas restorano grindis pramozotas su murzina šluota, kaip, matyt, buvo įprasta daryt visada, ir paplušėjus pasirodė tikroji parketo spalva.

Šįkart buvom pamokintos ir į rankas galėjom paimti peilius - smulkinti agurkus, morkas, pomidorus, krevetes, bazilikus ir t.t. Kadangi darbas vis keičiasi ir kaskart reiks daryt vis kažką naujo, todėl laikas praeina labai greit ir net nepastebėjom, kaip atėjo pietūs. Pietums gavom po sumuštinį, kurį suvalgius sotumas jautėsi iki pat vakaro. Kadangi kol kas kartu dirbsim tik pirmadieniais, o kitas dienas dalinsimės, antradienis man day off, nors ilsėtis nuo darbo kaip ir nesinori.

Vakare važiavom į Cape Cinema pažiūrėti The Tree of Life. Jau vidury filmo atėjo mintis, kad gal geriau nusnūst kaip nors įsitaisius ir taip ištempt tas visas dvi valandas ir dvidešimt minučių, nes suprast nieko šiaip ar taip buvo neįmanoma. Na, tiek, kad filmas apie šeimą su trimis su sūnumis ir Brad Pittas vaidina tėvą. Vizualiai viskas gražu, daug muzikos, bet siužetas visai nesuvokiamas ir labai primena The Fountain. Tiesa, neturėt būt keista, nes filmo režisierius garsėja kontroversiškais filmais, kurie sukelia dideles interpretacijas ir skirtingas reakcijas.

Darbingasis savaitgalis

Sekmadienis. Savaitgalis tęsiasi. Žadintuvas skamba pusę aštuonių ryto. Šįkart laukė darbas jau pažįstamam Pelham House - ne taip exciting kaip Ember pizza, bet irgi neblogai. 

Kadangi Amerikoj vestuvių laikas - birželio mėnesis, tai viešbučiuose vestuvės vyksta vos ne kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį, todėl dauguma žmonių apsistoja vienai ar dviem naktims ir atvažiuoja nauji. Bet, gal todėl, kad buvau nusiteikus, jog reiks bėgt lėkt be proto ir spėt paruošt kambarius atvykstantiems, viskas nebuvo jau taip beprotiška, namo grįžom apie tris, taigi, nudirbus virš šešių valandų laukė dar visa laisva popietė ir vakaras.

Visų pirma - pietų miegas, apie kurį svajojau dar klodama lovas viešbuty, dar vėliau - maudynės upėj, nors lauke temperatūra keistai nukrito ir oras atšalo, vanduo vos įšokus šiltutėlis ir nė kiek ne per šaltas. Atsigavus po darbų, buvo galima vėl palėkt iki Stop&Shop ir tuo pačiu išbandyt pataisytą savo dviratį. Pamoka numeris vienas - apsiperkant geriau skaičiuot ne produktų vienetus, bet jų bendrą svorį. Nes taip netyčia nepagalvojus trys produktai visai nemenkai prislegia pečius. Bet variantas neblogiausias - bent jau pakeliui namo nekepina saulė, kaip pasitaikydavo pernai, o tiesiog gaivus ir ramus vakaras. Nuo pernai nepasikeitęs dalykas, kuris, įdomu, ar išvis bus kada sutvarkytas, - kelis milijonus kainavęs dviračių takas taip ir lieka neapšviestas, na, jei neskaičiuosim pakelės žybsinčių jonvabalių.

Ryt nuo aštuonių ryto - vėl picerija ir darbas iki maždaug antros valandos, bus galima susiderint visos savaitės tvarkaraštį, pažiūrėt, kaip pavyks įtraukt ir businimą kavinėj vakarais ir beliks tikėtis, kad picerija, kaip sako darbuotojai, šią vasarą bus tokia pat busy kaip ir praeitą vasarą. Nes kai žadintuvas skamba pusę septynių ryto diena būna labai jau produktyvi.

Hello, job!

Šeštadienio planai keitės kelis kartus - iš pradžių įprastai dešimtą ryto turėjom tvarkyt kotedžus. Tada paaiškėjo, kad vis dėlto mūsų ten nereikės, tad turėsim išeiginę. Dar vieną. Bet po dvidešimties minučių sužinojom, jog vis dėl to aštuntą rytą jau turim būti Ember picerijoje - ar jau dirbsim, ar dar tik susitarsim dėl tvarkaraščio, nežinojom, bet faktas, kad laukė ankstyvas šeštadienio rytas, nes iki darbo numint reik 6 kilometrus.

Numynėm nesunkai, per 20 minučių, todėl virtuvėj pasirodėm dar gerokai prieš darbo pradžią. Gavom prijuostes ir nurodymą nesiliest prie peilių, kadangi neturim patirties. Pirma užduotis - gaminti mocarelos sūrio lazdeles tešloje. Po visų mirkymų ir voliojimų darbas buvo baigtas. Po to virtuvės šefas aprodė, kur yra indų plovimo mašina - kadangi diena turėjo būti tikrai busy, jei kartais nespėtų mums surast veiklos, galėsim susirast kam reik padėti čia. Truputį pažaidėm su indaplove, bet galų gale nusiplovėm ir nutarėm išsikaulyt kokio nors kito darbo. Šįkart minkėm itališką duoną, pasak kitų darbuotojų, po poros dienų jau naktim šitą minkymą sapnuosim. Nors iš pradžių atrodė, kad tokią formą, kokios reikia, padaryt labai sudėtinga, įsivažiavus viskas ėjosi gana lengvai. Per visą darbo dieną prie duonos grįžom dar porą kartų. Bet naktį kol kas dar nesisapnavo. Mums pasiūlė pasidaryt pertraukėlę, kurios atsisakėm, ir nuveikėm dar visko - svėrėm mėsą, dėliojom jau iškeptus, paruoštus produktus, žaidėm su sūriu, gaminom meatbolls, į kumpį vyniojom scalops  ir t.t.

Tiesa, maistą ne tik gaminom, bet ir valgėm - lazanijos, picos, kumpio, plius gavom namo išsinešti pastos salotas, žodžiu, panašu, kad iš darbo grįšim gal ir pavargę, bet ne alkanos. Atmosfera irgi labai smagi - beveik visi darbuotojai amerikiečiai, todėl susikalbėt nesunku, palyginus su anksčiau pažintais sunkokai suprantamais jamaikietiškais ir braziliškais akcentais. Žinoma, vienas pirmųjų klausimų - Where are you from? Ir reakcijos į atsakymą labai įvairios - virtuvės šefas Andrew: What the hell is that?; Džimas: Oh, Vilnius! Todėl Andrew juokeliai lydėjo visą dieną - Do you have music in Lithuania? Do you know guitars? Do you have pizza in Lithuania? ir t.t. Žodžiu, juoko netrūko, darbas nesunkus ir įdomus, todėl laikas praėjo visai greitai - pradirbom daugiau nei aštuonias valandas, o grįžus namo viso labo buvo dar tik keturios valandos popiet. Todėl laiko į valias pasimaudyt upėj, o po to tiesiog atsipūst prieš sekmadienio darbus, o į piceriją sugrįšim pirmadienį.

Ride my bicycle

Atgaivinant praeitos vasaros prisiminimus, kas be ko reikėjo numinti iki Stop&Shop. Netgi keista, kad išgyvena visas dvi savaites be tokios kelionės - vis pasitaikydavo progos maisto nusipirkti važiuot su mašina. Bet vakar, labiau iš smalsumo ir nostalgijos nei iš reikalo, pagaliau dviratis buvo nukeltas nuo tvoros. Kelias nė kiek nepasikeitė - upside down, aukštyn žemyn, į kalniuką ir pakalnėn. Atminty labiausiai buvo  įstrigęs kalnas, kurį tenka įveikt jau grįžtant namo apsikrovus su pirkiniais. Bet tikrovėj net ir jis nebuvo toks baisus.

Pieno gausybės.

Amerikietiškos šypsenos palaikymui.

Neišgydoma liga. Kol kas laukia savo eilės.

yummy?

Šįkart kuklus apsipirkimas - vežimėlis toli gražu ne su kaupu.

Triple experience

Šiandien darėm  laundry day, kadangi skalbimo mašinos ten tikrai talpios, per daug nesirinkdamos susirinkom visus po ranka papuolusius drabužius, nešiotus paskutines dvi savaites ir su išsipūtusiom kuprinėm per apsiniaukusią dulksną sėdom ant dviračių.

Taip pat buvo proga prigriebt fotoaparatą, kuris kol kas buvo beveik nenaudojamas - jeigu praeitą vasarą norėjos įamžint viską iš eilės, pradedant pašto dėžutėmis gatvėse ir baigiant supermarketo lentynomis, tai šiemet visa aplinka jau atrodo geriau pažįstama ir nebe tokia neįprasta. Bet pernai skalbykla liko neįamžinta, todėl paįvairinimui truputis vaizdų.

Skalbyklą jau galima būtų atrast ir užsimerkus - ne todėl, kad labai gerai žinotum kelią, bet tiesiog skalbimo miltelių ir minkštiklių kvapas pasitinka jau iš tolo, dar kitoje gatvės pusėje.

Užimam dvi skalbimo mašinas, kiekviena po 3,5 dolerio - galima imt ir brangesnes, didesnes  jei susikaupęs skalbinių nemažas kalnas. O kol viskas skalbiasi turim maždaug valandos pertrauką, kurią gana nesunkiai pragastroliuojam.

Bevaikščiodamos Main Street ir ieškodamos, ką čia užkąsti, ir užsukę į porą picerijų galiausiai atsiduriam Seafood Restaurant. Pavadinime esančio žodžio "restoranas" baimintis nereik, nes prabanga ir aukštom kainom čia nekvepia. Atsisakėm visų scalops, lobster ir kitų jūros gėrybių ir užsisakėm special - beefburger with french fries. Šiaip ar taip, esam Amerikoj antra vasara, o mėsainio, kitokio nei iš greito maisto restorano ragavę nebuvom. Pats pirmas skirtumas - kol sulaukėm maisto, šiek tiek užtruko - reikėjo luktelt kaip ir bet kurioje kitoje kavinėje užsisakius eilinį patiekalą. Visų antra - mėsainį sudarė tik bandelė, jautienos paplotėlis ir sūris, plius papildomai galima užsidėt padažo, garstyčių, svogūnų. Bet nei marinuotų agurkėlių, nei šiaip kokių salotų ar papildomų priedų, įprastų McDonalde nebuvo. Padėtį pataisė tradicinės coleslaw - kopūstų ir morkų salotos sumaišytos su majonezu. Mėsainio sotumo irgi nepalyginsi su fast food, plius nemenka porcija french fries, kurios buvo iš tikro skanios. Žodžiu, papietavom sočiai. Taip sočiai, kad tikriausiai visai vasarai užteks. Bet galim pasidėt varnelę prie įvykdyto punkto "paragaut tradicinių amerikietiškų mėsainių".

Grįžtam į skalbyklą, sumetam viską į džiovintuvą ir šįkart patraukiam į biblioteką, kuri yra visai prie pat, bet į kurią visą praeitą vasarą taip ir neužsukau.

Galima rinktis - yra knygų lentynų, kur sudėtos knygos nemokamos, gali jas pasiimt ir netgi nebegrąžinti - jos tiesiog dovanojamos. Taip pat galima susikurt ir tradicinį bibliotekos abonementą arba už vienkartinį mokestį pasiimti knygas. Ir taip pat yra lentynos, kur sudėtos knygos, kurias galis nusipirkti. Kaina - 1 doleris.

Už tą vieną dolerį galima rasti visko - ir Bridžios Džouns dienoraštį, ir Žvaigždžių karus, ir Marquezo Love in the Time of Cholera.

Didelio formato, kietais viršeliai, 1988 m. visai puikiai išsilaikęs leidimas atrodė vertesnis tikrai daugiau nei dolerio.

Atradimas - knygos priešlapiuose įklijuota knygos recenzija, iškirpta iš laikraščio.

Lentynos su knygomis, kurias galima pasiskolinti. Pirmas įspūdis - kad visko labai daug. Ir įsigilint reiktų nemažai laiko, o mums jau reik grįžt ir išsitraukt išdžiovintus skalbinius.

Kol drėgnesni skalbiniai džiovinasi dar papildomas minutes, randam kitokios veiklos skalbykloje - pernai išbandytas, tačiau neįamžintas svarstykles. Principas paprastas - nori sužinoti savo svorį - įmesk vieną centą, nori sužinot dar ir horoskopą - įmesk tada penkis centus.

Kai bandėm pernai, keliems skirtingiems zodiako ženklams rezultatas buvo tas pats. Todėl šįkart neeksperimentavom ir apsiribojom vienu kartu.

Pranašingas horoskopas, nežinia tik - dienai, savaitei ar visam gyvenimui.