Bottom line

Pirmą vakarą, kai tik atvažiavom į Piterio namą, Indrė vis sunerimus žvilgčiojo į mane ir kartojo: "Nežinau, nežinau, ką daryt. Egle, nepatinka man čia kažkaip." Bet išgyvenom, pripratom ir paskutinį rytą namą palikom su ašarom.

Trumpa visos vasaros apžvalga, jaučiu, praleidau dar milijoną dalykų, nes aprašyti visko tiesiog neįmanoma, bet vis tiek.

Kas patiko:

• oras - šiluma, saulė, paplūdimiai ir labiausiai - vanduo (tiesa, vienintelis erzinantis dalykas - druska, todėl po kiekvienų maudynių norėdavos eiti po dušu); sako, kad tokios geros vasaros kaip šiemet Cape Code jau seniai nebuvo, panašu, nutarėm atvažiuoti pačiu laiku;
• name gyvenusi kompanija; 
• UPĖ - pirmą kartą atvažiavus išsimaudyti pamačiau, kad į vandenį šokti reikės nuo uolos (aukštis nedidelis - metras, bet faktas, kad aš tiesiog niekad gyvenime nešokinėjau į vandenį), be to, upės gylis keli metrai, atstumas, kurį reikia nuplaukti nemažas, plius nėra kur sustoti pailsėti, o plūduriuoti ant nugaros aš nemoku, todėl visą laiką reikia plaukti. Tikrai buvo atėjusi mintis, kad va čia dabar aš ir paskęsiu, nes jėgų vos vos užteko, bet kažkaip nusikapanojau iki kranto. Po to kelis kartus važiavau maudytis su liemene, o galiausiai jos nebereikėjo - galėjau tiesiog plūduriuoti ant nugaros atsukus veidą į saulę, galėjau plaukti prieš srovę ar pasroviui. Po to jau perpratau, kaip veikia high tide ir low tide: po low tide reik palaukt apie penkias valandas, kad galėtum plaukiot, po high tide - porą valandų. Keisčiausias dalykas JAV - upė keičia savo tekėjimo kryptį (taip kol kas ir nepasidomėjau, kodėl čia taip yra), iš ryto upė teka iš vandenyno, po pietų į vandenyną, vakare vėl iš vandenyno ir t.t.
• galimybė visą vasarą gyventi savarankiškai: dirbti, užsidirbti, sumokėti nuomą, pirkti maistą ir leisti pinigus taip, kaip nori, nes jie yra šimtu procentų TAVO (Lietuvoj dar kol kas sunkoka tokį gyvenimą įsivaizduot);
• jokių rūpesčių, problemų ir beveik nulis streso;
• ekspromtai, kurie prasidėdavo dažniausiai Piterio šauksmais: get in the car NOW;
• važinėjimas dviračiais, plius vairuotojai, kurie dažniausiai sustodavo tave praleisti, nors būdavai dar toli (tiesa, kai vėliau sezono metu prisirinko daugiau žmonių, taip nutikdavo rečiau);
• namo veranda, kur galima miegot, skaityt, valgyt, klausyt muzikos ar šiaip sėdėt;
• Cape Cod Cinema, kur gali sėdėt užsikėlęs kojas ant balkono krašto;
• outside shower - pirmą vakarą kai atvažiavome, sušalę, pavargę, mintis, kad dabar reikia eiti į dušą tamsoje, kur pro tarpus pučia vėjas, tikrai neatrodė pati geriausia idėja. Bet kai oras atšilo, nuomonė apie dušą lauke pasikeitė, ir per tris mėnesius netgi spėjau pamiršti, ką reiškia maudytis dušo kabinoje, kuri stovi vonioje. Dar vienas dalykas - pripratau duše užtrukti kiek įmanoma trumpiau (šiaip ar taip name - 25 žmones ir kas nors laukia po tavęs), net ir plaunantis plaukus galima susisukti per penkias minutes, bus keista, kai Lietuvoje vėl bus galima turkštis begalybę laiko;
• išbandyti nauji dalykai JAV: pokeris, šachmatai, playstation, water skiing'as (tiesa, nesėkmingai) ir t.t.

Kas nepatiko:

• pėstieji tiesiog neegzistuoja. Todėl JAV pėsčiomis vaikščiojome tikrai nedaug. Šaligatviai siauri ir jeigu yra, tai tik vienoje kelio pusėje, sankryžoje pėsčiųjų perėjos irgi tik dvi, o ne keturios, kaip Lietuvoje, tai realiai, jei nori pagal taisykles eiti tik per pėsčiųjų perėjas, tai padaryti tiesiog neįmanoma. Čia privalumas tik amerikiečiai vairuotojai, kurie tave praleis per kelią, nesvarbu, pėsčiųjų perėja ar ne, ir nepypsės nepatenkinti, kaip dažniausiai būtų Lietuvoje;
• maistas. nevalgėm junk food beveik per vis kelionę, bet maistas vis tiek ne toks, kaip lietuviškas. Nors valgėm vaisių, salotų, pasigamindavom tai blynų, tai ryžių, tai makaronų, tai gaudavom free food (čia tada kai pas Piterio draugus vykdavo kokie vakarėliai), bet vis tiek skrandis lietuviškų skonių pasiilgdavo ir, kai baltarusė baltos mišrainės pagamino, atrodė, iš laimės apsiverkti galima. Tiesa, vienas pagrindinių dalykų, kuriuos buvau girdėjus apie amerikietišką maistą, kad čia nekas su pieno produktais - bet radom ir kefyro ir grūdėtos varškės, ir jogurto ir pieno, kurio skonis visai normalus, žinoma, jei perki normalaus riebumo. Frazes "All natural", "Fat free", "No fat" gali rasti ant beveik visų produktų, net ir ant tokių, kurie toli gražu natūralūs neatrodo;
• uraganas Piteris, kuris karts nuo karto prasidėdavo dėl nesutvarkytų indų, neišjungtos orkaitės ar dar ko nors, tiesa, greit viskas praeidavo, bet jau geriau rasti saugią vietą pasislėpti, kol šauksmai nenutilo;
• šiaip ar taip vis tiek esi darbininkas iš kažkokios mažos Europos valstybės ir į tave taip kaip į amerikietį niekas nežiūrės. Nors tiesiogiai su tokiu požiūriu pati nesusidūriau, bet tikėtis čia gauti ne fizinį, bet protinį darbą turbūt galimybių ne tiek ir daug, o visą laiką būti juodadarbiais tai nelabiausiai viliojanti idėja.

Ar grįšiu?

Manau, kad į Cape Cod dar tikrai sugrįšiu. Ir jau žinau, ką daryčiau kitaip. Aišku, artimiausias laikas - kita vasara, tik dar kol kas per anksti kažką planuoti, nes laukia devyni mėnesiai Lietuvoje, emocijos po Cape Codo irgi po truputį tikriausiai atslūgs ir pažiūrėsim, kaip atrodys tada. Tiesa, pasilikti ilgiau nei trims mėnesiams visai nevilioja - praleisti vasaros atostogas vieta tobula, bet būti ilgiau tikrai ne, kaip, pavyzdžiui, name gyvenantys moldovai, kurie lieka ilgesniam laikui nelegaliai, kad užsidirbtų pinigų ir po to grįžtų namo, tik į JAV sugrįžti dar kada gyvenime jie nebe labai galės. O jeigu ne kitą vasarą, tai kada nors gyvenime dar tikrai grįšiu. Vienas didžiausių Cape Codo minusų, kad jis yra už kelių tūkstančių kilometrų ir negali vos užsinorėję sėst į lėktuvą ir pabūt kokią savaitę. jeigu jis būtų kur nors Europoje viskas būtų kur kas paprasčiau.

*

Kelionė pasibaigė, taigi, blogo įrašai irgi. Planą aprašyti kiekvieną dieną kaip ir pavyko įgyvendinti, manau, bus įdomu po kurio laiko peržvelgti nuo pradžių ir atgaivinti prisiminimus, o naujų įrašų jau nebebus.