Visą septynių valandų skrydį per Atlantą pramiegojau - prabudau tik porą kartų pavalgyti ir septintą ryto (JAV laiku - dvyliktą nakties) jau išlipome Prahoje. Pasikeitimai lengvai pastebimi - vietoj saulėto Niujorko, apsiniaukęs oras už lango Prahos oro uoste, vyrauja informacinės nuorodos nesuprantama čekų kalba, su angliškais paaiškinimais angliškai, kainos kavinėse ir parduotuvėse nurodytos tik čekiškomis kronomis, kurių vertės nei viena iš mūsų neįsivaizduoja (tik vėliau prie kasos randam lapuką, jog galima atsiskaityti ir doleriais arba eurais). Vienas keisčiausių dalykų - sunkokai angliškai kalbantis personalas, tris mėnesius praleidus tarp kalbančių angliškai žmonių, keista girdėti oficialų pareigūną, kuris į tavo klausimus atsakinėja laužyta anglų kalba su ryškiu akcentu.
Iki skrydžio į Vilnių laukiam keturias valandas, truputį paklajojam o oro uostą, kuris kažkaip nelabai mums patinka, ieškom Starbucks, bet paaiškėjo, jog jis kitame terminale, iš kurio skrenda lėktuvai į ne Šengeno šalis, ir į jį patekti mes jau nebegalim. Pasitenkinam kažkokia neaiškia kavine, gaunam pyrago, už kurį sumoku paskutinius smulkius dolerius, ir kurio skonis toli gražu to ne vertas. dar truputis lūkuriavimo ir lipam į Lietuvą. Po poros valandų jau nusileisim Vilniuje, bet tuo patikėti vis tiek sunku. Vos atsisėdę nulūžtame ir tik pro miegus girdim, kad lėktuvas vėluoja pakilti. Užkanda ir po to atsibunda jau netoli Lietuvos. Nusileidžiam Vilniuje ir einam ieškoti bagažo, kuris turėjo atkeliauti iš Niujorko. Laukiam, laukiam, bet saviškių taip ir nerandam. Kaip ir dar keli žmonės. Einam klausti darbuotojų, kas nutiko (keista, kai galim laisvai kalbėt su jais lietuviškai, nesukdamos galvos, kaip čia geriau išsireikšus). Pasirodo, mūsiškiai lagaminai, pasiliko Prahoje, todėl liekame tik su rankiniu bagažu, o didieji lagaminai mus pasieks pirmadienį. Bent jau tikimės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą