Kadangi oras vėl įšilo pasimaudyti upėje neužteko, todėl važiavom į Welfleet'ą - vanduo, kaip ir tikėjomės, buvo šaltesnis nei pas mus, tik dumblių irgi žymiai daugiau. Ne gana to, tik mums atvažiavus saulė uždengė debesys ir ji neišlindo kol nesusėdom į mašiną važiuoti atgal. Bet pasimaudyti vis tiek pavyko - paplaukus toliau į vandenyną dumbliai galiausiai pasibaigia, o prie temperatūros irgi prisitaikai.
Pakeliui į paplūdimį prie parduotuvės mūsų mašiną sustabdė moteris, toliau viskas vystėsi kaip kokio filmo scenoje. Ji priėjusi paklausė Piterio: Don't you remember me? Ir po kelių akimirkų jis prisiminė - pasirodo, prieš maždaug 25 metus jie priklausė kažkokiam klubui. Bet vėliau pokalbyje nuskambėjusi frazė vainikavo visą susitikimą, papasakojusi, kad čia turi kepyklėlę ir gyvena su šeima, moteris pareiškė Piteriui: You know, we still talk about you at home. Taip, žmonės matė Piterį prieš 25 metus ir vis dar nenustoja apie jį kalbėti. Kita vertus, gal ir ne taip nuostabu - paskaičiavus, kiek kartų mano visuose blogo įrašuose pavartotas Piterio vardas turbūt gautųsi nemenkas skaičius.
Dar viena staigmenėlė laukė po paplūdimio - grįždami užsukom į tos moters kepyklėlę, kuri jau buvo uždaryta, tačiau mus įsileido. Be jos darbavosi dar viena mergina, kuri sukluso išgirdusi, kad esame iš Lietuvos. Ir negalėjo patikėti, ki pradėjom kalbinti ją lietuviškai. Taip, pasirodo, susitikome su lietuve. Iš dviejų žmonių, dirbančių kepyklėlėje, viena - sena Piterio pažįstama, kita - lietuvė, kaip ir mes atvykusi vasarai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą