Trečiadienis

Vakar atėjus į darbą ir pamačius sąrašo ilgumą buvo aišku, kad laukia ilga diena. Taip ir buvo - viską baigėme prieš šešias, tai yra, pradirbau dešimt valandų su viena trumpa pertraukėle. Tiek pasidarbavus labai smagu žinot, kad kitą dieną laukia visiškas day off. 

Heat

Sakė, kad antradienis buvo labai karšta diena. Aš net ir nepajutau - kadangi dirbam virtuvėje, kuri įrengta rūsyje, nėra langų, todėl, kas vyksta lauke, visiškai nematom. Be to, įrengti kondicionieriai, plius vis darinėjamas šaldytuvas, todėl kartais būti trumpom rankovėm pasidaro per šalta. Kartais pasidarom trumpas pertraukėles, kai išeinam trumpam į lauką, bet ir ten sėdime pavėsyje, kur jokio karščio nesijaučia. Tiesa, kartais tokių pertraukų būna viena arba visa nebūna, nes kasdien darbo atsiranda vis daugiau, kad net ir laiko mintims apie pertrauką nelieka. Tiesa, baisaus vertimosi per galvą nėra ir visa darbo aplinka tokia relaxing. Tiesiog dirbi darbus, braukai iš sąrašo ir kai pabaigi eini namo.

Work work never give up

Darbai prasidėjo ir laiko/jėgų kasdien rašyt blogą ryškiai sumažėjo, plius, kad ir nėra nieko, apie ką būtų galima rašyt. Mūsų noras, kad gautume daugiau darbo valandų, išsipildė - galime eiti į darbą nors ir kasdien, nebent norim pačios pasiimt day off. Didžiausias blogumas - keltis kas rytą su žadintuvu pusę septynių ryto, bet, kita vertus, darbas baigiasi apie ketvirtą arba penktą valandą, todėl visas vakaras dar yra laisvas. Vis dėlto visas dienas nearsim ir po vieną išeiginę, kai nedirbsim jokio darbo, turėsim.

Kaip atrodo darbas - kiekvieną rytą ant sienos pakabintas darbų, kuriuos reik padaryti per dieną, sąrašas. Viskas turi būti padaryta iki restorano atidarymo ketvirtą valandą, ir, nors atrodo, kad laiko į valias, kartais sąrašas būna toks ilgas arba tiekėjai laiku neatveža visų reikalingų produktų, todėl užtrunkam ilgiau.

Keep on going

Šiandien pusė dienos vėl praleista Ember, tiesa, šįkart trumpiau - atsilaisvinom jau truputis po antros valandos, todėl turėjom likusį pusdienį sekmadienio laisvą. Kadangi dangus apsiniaukė ir vis labiau kilo vėjas, laisvą popietę prabuvau namie, nes norėjosi pailsėt prieš rytojaus darbus - vėl nuo aštuonių ryto Ember, o po to iškart pasikalbėt dėl dar vieno darbo. Fejerverkai irgi šįvakar aprimę - gal todėl, kad oras ne toks geras kaip vakar. Ir tiek. Panašu, kad grįžtu prie išsąmiųjų blogo įrašų, kurie buvo ir pernai, kai įsisukau į visus darbus.

Open Season

Vakar buvo pirmoji diena darbe, kurį dirbt reiks kiekvieną šeštadienį - šiemet vietoj kotedžų reiks tvarkyti mini (ir ne tik) namukus, kurie išnuomojami poilsiautojams. Vienas iš privalumų - darbas yra vos viena minutė kelio pėsčiomis nuo namų, beveik kaimynystėje. Namukus tvarkėme trise, iš viso jų išvalyti reikėjo vienuolika ir pradėję pusę dešimtos baigėme prieš keturias popiet. 

Jau svajojau, kaip grįžus namo užvalgysiu ir griūsiu pamiegot pietų. Bet kur tau. Tą pačią akimirką, kai įžengiau į kiemą, atsidūriau Piterio mašinoje su jo šauksmais, skirtais kitiems dėl kažkokių smulkmenų, ir važiavome pasikalbėt į kažkokį restoraną dėl darbų. Jau beveik įprasta, kad į "pokalbį dėl darbo" išleki atrodydamas taip, kaip tuo metu stovi, šįkart - sušilus po septynių valandų darbo ir neplautomis rankom, dar atsiduodančiomis valymo chemikalais. Tiesa, dar viskas nėra aišku šimtu procentų - pirmadienį turim po darbo užvažiuot vėl į tą patį restoraną susitikt su virtuvės šefu, kuris norės pasikalbėt su mumis ir priims į darbą arba ne. Jeigu darbus gausim, tai laisvo laiko sumažės maksimaliai ir darbu bus užpildytos ne tik dienos, bet ir vakarai. Na bet čia dar bus matyti.

Jau nuo ankstyvo vakaro, vos sutemo apie aštuntą valandą, prasidėjo fejerverkai - nors oficiali šventės diena yra pirmadienis, tačiau, panašu, amerikiečiai linkę pradėti varžytos tarpusavyje fejerverkų gausa dar prieš liepos ketvirtąją. Praėjusią vasarą tokio ažiotažo nepamenu, o šiemet fejerverkai ir sproginėjimo garsai tęsėsi ir nuėjus miegot, po vidurnakčio. Tiesa, kadangi į darbą reik eit kasdien, nesijaučia kažkokių išskirtinių šventinių nuotaikų, netgi pasimiršta, kad jau savaitgalis. Apie tai, kad kažkas tikrai kitaip primena tik automobilių kamščiai tokiose Dennisporto vietose, kur prieš kelias dienas dar buvo ramu ir gana tuščia. Žodžiu, vasara, o tuo pačiu ir turistų sezonas, atėjo ir į Ameriką.

Midnight in Paris

Šiandien vėl diena Ember picerijoje - smagu, kad jau nebereik nuolat sekiot iš paskos kitiems darbuotojams su klausimu What should I do now? Kadangi virtuvėje pakabintas sąrašas visų darbų, kuriuos reikia padaryti per dieną, jau bent dalis jų yra žinomi, todėl galima susigaudyt, kuo užsiimti, ir pačiai. 

Kaip ir įprasta, užtrukom darbe ilgiau nei aštuonias valandas - turbūt nelabai pavyks pabūti ten trumpiau, nes darbų sąrašas kasdien ilgėja ir produktų reikia paruošti vis daugiau, nes klientų kas vakarą vis daugėja. Šiaip ar taip, artėja liepos ketvirtosios savaitgalis, todėl jau nuo šiandien jaučiamas mašinų pagausėjimas gatvėse ir didesnis judėjimas. Oras šventei irgi tinkamas - jau antra diena kaip saulėtas oras, tiesa, negaliu garantuot, kad visą dieną, nes didžiąją jos laiko praleidžiu virtuvėje, kuri įrengta rūsyje. Plius, patalpa, kurioje prepinami produktai yra atskirta nuo virtuvės, kurioje viskas kepama, verdama ir t.t. Todėl galim mėgautis normalia temperatūra, veikiančiais kondicionieriais ir nereik kepti virtuvės karštyje.

Šiandien vakare važiavom į Cape Cinema - žiūrėjom Woody Allen filmą Midnight in Paris. Gal ir būtų būtų galima kabintis prie siužeto ir kai kurių veikėjų reikšmingumo, bet nesinori. Nes visas filmas sukuria tokią gerą ir atpalaiduojančią atmosferą, kad visokie netikslumai ar minties šuoliai nesukelia jokio diskomforto. Visiška priešingybė The Tree of Life sužadintoms emocijoms.

Day off

Vakar buvo paskutinis šios savaitės day off, kuris taip ir prabėgo nelabai pastebėtas. Truputis laiko upėje, truputis - pagaliau ilgiau prisėdus prie kompiuterio, kelios valandos išvažiavus su dviračiu į banką, Stop&Shop, Marshals, One Dollar ir t.t. Ir ateina vakaras, nes galbūt čia skiriasi ne tik temperatūros, ilgio, svorio matai, bet ir laiko - atrodo, lyg valandos ir minutės eitų žymiai greičiau. Vakare supasavau ir neišvažiavau water skiinti, prisimenant praeitų metų neypatingą sėkmę. Bet reiks bandyt iš naujo, kai pasitaikys kitos progos. O kol kas prieš akis - bent jau penkios darbo dienos iš eilės tai tikrai.