ketvirtadienis, birželio 17, 2010

Up and down

Turiu du pasirinkimus - arba čia rašyti tik visus gerus įspūdžius, kaip mums linksma, smagu ir t.t. ir nutylėti tai, kas kartais sugadina nuotaiką, arba pasakot viską ir nekurt iliuzijos, kad viskas klostosi be problemų. Man prie širdies labiau antras variantas - objektyvus vaizdas.

Taigi, mūsų 13 kelionės diena prasidėjo nei šiaip, nei taip - dar kartą nuvažiavom į Royal Pizza ir iš savininko išgirdom, kad mūsų nebereikia, kadangi sugrįžo dirbti dvi amerikietės, kurios picerijoje dirbo jau anksčiau. Jo pažadų, kad paskambins, jei mūsų reikės, nelabai ir klausėm. Kita vertus, girdėjom iš kai kurių, kad dirbti pas jį nelabai smagu - rėkimas, šaukimas ir darbuotojų ašaros ten ne naujiena. Taigi, grįžom namo nusiraminti ir važiuoti ieškoti darbo per visus aplinkinius viešbučius, kavines, restoranus. Bet prieš išvažiuojant mus sustabdė Piteris - paklaust, kada pradėsim picerijoje, ir sužinojęs, kad darbo nebėra, keikdamasis griebė telefoną. Piteris, žinoma, nebūtų Piteris, jeigu nepultų sutvarkyti visko ir spręsti problemų, todėl savo dviračius padėjom atgal ir išvažiavom su juo. Po poros valandų važinėjimų, panašu, kad viskas susitvarkė - kol kas nepasakosiu apie visus darbus, kol nepradėsim dirbti, kad dėl visa ko neprisikalbėčiau, bet viskas turėtų būt tikrai geriau nei darbas Royal Pizza.

Todėl diena, prasidėjusi su ašaromis, pasibaigė gerai - plaukiojimu upėje (kada papasakosiu apie ją plačiau), jėgų išbandymu krepšinio aikštelėje ir pokerio pamokomis iki vidurnakčio. Ir šiaip, reik pripažint, kad nors čia mūsų, lietuvių, gyvena net dvylika, sutariam keistai gerai - žinom turbūt beveik viską, kaip kam sekasi, ir grįžus namo jautiesi kaip didelėje šeimoje. Stengiamės, jei yra bent vienas užsienietis, kalbėti tik angliškai, bet kartais, kai prie stalo tarp mūsų sėdi ir kartu žaidžia tik viena moldavė, įsijautus į žaidimą nepajauti, kaip pradedi kreiptis į ją lietuviškai ir nesupranti, kodėl nesulauki atsakymo.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą