Bottom line

Pirmą vakarą, kai tik atvažiavom į Piterio namą, Indrė vis sunerimus žvilgčiojo į mane ir kartojo: "Nežinau, nežinau, ką daryt. Egle, nepatinka man čia kažkaip." Bet išgyvenom, pripratom ir paskutinį rytą namą palikom su ašarom.

Trumpa visos vasaros apžvalga, jaučiu, praleidau dar milijoną dalykų, nes aprašyti visko tiesiog neįmanoma, bet vis tiek.

Kas patiko:

• oras - šiluma, saulė, paplūdimiai ir labiausiai - vanduo (tiesa, vienintelis erzinantis dalykas - druska, todėl po kiekvienų maudynių norėdavos eiti po dušu); sako, kad tokios geros vasaros kaip šiemet Cape Code jau seniai nebuvo, panašu, nutarėm atvažiuoti pačiu laiku;
• name gyvenusi kompanija; 
• UPĖ - pirmą kartą atvažiavus išsimaudyti pamačiau, kad į vandenį šokti reikės nuo uolos (aukštis nedidelis - metras, bet faktas, kad aš tiesiog niekad gyvenime nešokinėjau į vandenį), be to, upės gylis keli metrai, atstumas, kurį reikia nuplaukti nemažas, plius nėra kur sustoti pailsėti, o plūduriuoti ant nugaros aš nemoku, todėl visą laiką reikia plaukti. Tikrai buvo atėjusi mintis, kad va čia dabar aš ir paskęsiu, nes jėgų vos vos užteko, bet kažkaip nusikapanojau iki kranto. Po to kelis kartus važiavau maudytis su liemene, o galiausiai jos nebereikėjo - galėjau tiesiog plūduriuoti ant nugaros atsukus veidą į saulę, galėjau plaukti prieš srovę ar pasroviui. Po to jau perpratau, kaip veikia high tide ir low tide: po low tide reik palaukt apie penkias valandas, kad galėtum plaukiot, po high tide - porą valandų. Keisčiausias dalykas JAV - upė keičia savo tekėjimo kryptį (taip kol kas ir nepasidomėjau, kodėl čia taip yra), iš ryto upė teka iš vandenyno, po pietų į vandenyną, vakare vėl iš vandenyno ir t.t.
• galimybė visą vasarą gyventi savarankiškai: dirbti, užsidirbti, sumokėti nuomą, pirkti maistą ir leisti pinigus taip, kaip nori, nes jie yra šimtu procentų TAVO (Lietuvoj dar kol kas sunkoka tokį gyvenimą įsivaizduot);
• jokių rūpesčių, problemų ir beveik nulis streso;
• ekspromtai, kurie prasidėdavo dažniausiai Piterio šauksmais: get in the car NOW;
• važinėjimas dviračiais, plius vairuotojai, kurie dažniausiai sustodavo tave praleisti, nors būdavai dar toli (tiesa, kai vėliau sezono metu prisirinko daugiau žmonių, taip nutikdavo rečiau);
• namo veranda, kur galima miegot, skaityt, valgyt, klausyt muzikos ar šiaip sėdėt;
• Cape Cod Cinema, kur gali sėdėt užsikėlęs kojas ant balkono krašto;
• outside shower - pirmą vakarą kai atvažiavome, sušalę, pavargę, mintis, kad dabar reikia eiti į dušą tamsoje, kur pro tarpus pučia vėjas, tikrai neatrodė pati geriausia idėja. Bet kai oras atšilo, nuomonė apie dušą lauke pasikeitė, ir per tris mėnesius netgi spėjau pamiršti, ką reiškia maudytis dušo kabinoje, kuri stovi vonioje. Dar vienas dalykas - pripratau duše užtrukti kiek įmanoma trumpiau (šiaip ar taip name - 25 žmones ir kas nors laukia po tavęs), net ir plaunantis plaukus galima susisukti per penkias minutes, bus keista, kai Lietuvoje vėl bus galima turkštis begalybę laiko;
• išbandyti nauji dalykai JAV: pokeris, šachmatai, playstation, water skiing'as (tiesa, nesėkmingai) ir t.t.

Kas nepatiko:

• pėstieji tiesiog neegzistuoja. Todėl JAV pėsčiomis vaikščiojome tikrai nedaug. Šaligatviai siauri ir jeigu yra, tai tik vienoje kelio pusėje, sankryžoje pėsčiųjų perėjos irgi tik dvi, o ne keturios, kaip Lietuvoje, tai realiai, jei nori pagal taisykles eiti tik per pėsčiųjų perėjas, tai padaryti tiesiog neįmanoma. Čia privalumas tik amerikiečiai vairuotojai, kurie tave praleis per kelią, nesvarbu, pėsčiųjų perėja ar ne, ir nepypsės nepatenkinti, kaip dažniausiai būtų Lietuvoje;
• maistas. nevalgėm junk food beveik per vis kelionę, bet maistas vis tiek ne toks, kaip lietuviškas. Nors valgėm vaisių, salotų, pasigamindavom tai blynų, tai ryžių, tai makaronų, tai gaudavom free food (čia tada kai pas Piterio draugus vykdavo kokie vakarėliai), bet vis tiek skrandis lietuviškų skonių pasiilgdavo ir, kai baltarusė baltos mišrainės pagamino, atrodė, iš laimės apsiverkti galima. Tiesa, vienas pagrindinių dalykų, kuriuos buvau girdėjus apie amerikietišką maistą, kad čia nekas su pieno produktais - bet radom ir kefyro ir grūdėtos varškės, ir jogurto ir pieno, kurio skonis visai normalus, žinoma, jei perki normalaus riebumo. Frazes "All natural", "Fat free", "No fat" gali rasti ant beveik visų produktų, net ir ant tokių, kurie toli gražu natūralūs neatrodo;
• uraganas Piteris, kuris karts nuo karto prasidėdavo dėl nesutvarkytų indų, neišjungtos orkaitės ar dar ko nors, tiesa, greit viskas praeidavo, bet jau geriau rasti saugią vietą pasislėpti, kol šauksmai nenutilo;
• šiaip ar taip vis tiek esi darbininkas iš kažkokios mažos Europos valstybės ir į tave taip kaip į amerikietį niekas nežiūrės. Nors tiesiogiai su tokiu požiūriu pati nesusidūriau, bet tikėtis čia gauti ne fizinį, bet protinį darbą turbūt galimybių ne tiek ir daug, o visą laiką būti juodadarbiais tai nelabiausiai viliojanti idėja.

Ar grįšiu?

Manau, kad į Cape Cod dar tikrai sugrįšiu. Ir jau žinau, ką daryčiau kitaip. Aišku, artimiausias laikas - kita vasara, tik dar kol kas per anksti kažką planuoti, nes laukia devyni mėnesiai Lietuvoje, emocijos po Cape Codo irgi po truputį tikriausiai atslūgs ir pažiūrėsim, kaip atrodys tada. Tiesa, pasilikti ilgiau nei trims mėnesiams visai nevilioja - praleisti vasaros atostogas vieta tobula, bet būti ilgiau tikrai ne, kaip, pavyzdžiui, name gyvenantys moldovai, kurie lieka ilgesniam laikui nelegaliai, kad užsidirbtų pinigų ir po to grįžtų namo, tik į JAV sugrįžti dar kada gyvenime jie nebe labai galės. O jeigu ne kitą vasarą, tai kada nors gyvenime dar tikrai grįšiu. Vienas didžiausių Cape Codo minusų, kad jis yra už kelių tūkstančių kilometrų ir negali vos užsinorėję sėst į lėktuvą ir pabūt kokią savaitę. jeigu jis būtų kur nors Europoje viskas būtų kur kas paprasčiau.

*

Kelionė pasibaigė, taigi, blogo įrašai irgi. Planą aprašyti kiekvieną dieną kaip ir pavyko įgyvendinti, manau, bus įdomu po kurio laiko peržvelgti nuo pradžių ir atgaivinti prisiminimus, o naujų įrašų jau nebebus.

Labas, Lietuva

Visą septynių valandų skrydį per Atlantą pramiegojau - prabudau tik porą kartų pavalgyti ir septintą ryto (JAV laiku - dvyliktą nakties) jau išlipome Prahoje. Pasikeitimai lengvai pastebimi - vietoj saulėto Niujorko, apsiniaukęs oras už lango Prahos oro uoste, vyrauja informacinės nuorodos nesuprantama čekų kalba, su angliškais paaiškinimais angliškai, kainos kavinėse ir parduotuvėse nurodytos tik čekiškomis kronomis, kurių vertės nei viena iš mūsų neįsivaizduoja (tik vėliau prie kasos randam lapuką, jog galima atsiskaityti ir doleriais arba eurais). Vienas keisčiausių dalykų - sunkokai angliškai kalbantis personalas, tris mėnesius praleidus tarp kalbančių angliškai žmonių, keista girdėti oficialų pareigūną, kuris į tavo klausimus atsakinėja laužyta anglų kalba su ryškiu akcentu.

Iki skrydžio į Vilnių laukiam keturias valandas, truputį paklajojam o oro uostą, kuris kažkaip nelabai mums patinka, ieškom Starbucks, bet paaiškėjo, jog jis kitame terminale, iš kurio skrenda lėktuvai į ne Šengeno šalis, ir į jį patekti mes jau nebegalim. Pasitenkinam kažkokia neaiškia kavine, gaunam pyrago, už kurį sumoku paskutinius smulkius dolerius, ir kurio skonis toli gražu to ne vertas. dar truputis lūkuriavimo ir lipam į Lietuvą. Po poros valandų jau nusileisim Vilniuje, bet tuo patikėti vis tiek sunku. Vos atsisėdę nulūžtame ir tik pro miegus girdim, kad lėktuvas vėluoja pakilti. Užkanda ir po to atsibunda jau netoli Lietuvos. Nusileidžiam Vilniuje ir einam ieškoti bagažo, kuris turėjo atkeliauti iš Niujorko. Laukiam, laukiam, bet saviškių taip ir nerandam. Kaip ir dar keli žmonės. Einam klausti darbuotojų, kas nutiko (keista, kai galim laisvai kalbėt su jais lietuviškai, nesukdamos galvos, kaip čia geriau išsireikšus). Pasirodo, mūsiškiai lagaminai, pasiliko Prahoje, todėl liekame tik su rankiniu bagažu, o didieji lagaminai mus pasieks pirmadienį. Bent jau tikimės.

Goodbye, New York...

Kaip ir planavom, apie septintą jau einam į metro stotelę ir važiuojam aplankyt vietos, kur stovėjo Pasaulio prekybos centro dangoraižiai. Randam aptvertą statybų aikštelę, atstatomą dangoraižį, bet nieko tokio ypatingo - memorialas, kol kas dar nebaigtas įrenginėti, apie jį galit pasiskaitinėti čia.

Vienas dalykas, kurį patyrėm Niujorke jau nuo pačių pirmųjų dienų, - niujorkiečiai visada pasirengę paaiškinti kelią pasiklydusiems turistams. Net nebūtinai turi jų klausti. Ir net nebūtinai turi būti pasiklydęs. Užtenka stabtelti gatvėje ir pradėti skleisti žemėlapį, ar sustoti metro stotelėje patyrinėti maršruto ir tuoj kas nors sustos klausdamas: Are you lost? Do you need any help? Where do you wanna go? What are you searching for? Tokioj situacijoje atsidūrėme n kartų - nors kartais tiesiog stabteldavome pasižiūrėt, į kurį objektą patogiausia dabar eiti, bet dar nesuspėjus įsižiūrėti į žemėlapį jau sulaukdavom pagalbos siūlymų.

Sugrįžtam apžiūrėti Central park dienos šviesoje ir užtrunkam čia žymiai ilgiau nei planavom, atrodo, galėtum čia vaikščiot visą dieną. Tik gaila, kad mus spaudžia laikas.

Parkas pilnas suoliukų ir beveik ant kiekvieno iš jų yra tokios metalinės lentelės, su žodžiais mylimiems žmonėms, svarbiems gyvenimo įvykiams ir pan. Mintis tokia pati, kaip ir suoliukų Marginal Way Ogunquito mieste.

Fontanas iš Vedęs ir turi vaikų

Kosciuškos gatvė pakeliui į oro uostą

Lagaminai - didžiausias kelionės vargas, kai juos teko tampyti laiptais, leidžiantis į metro stoteles. Scenarijus vyko maždaug taip: nusileidžiam. Oi ne, mums riekia, kad važiuotų į kitą pusę, reik eit į kitą sustojimą. Užkylam atgal tais pačiais laiptais. Ieškom nusileidimo kitoj gatvės pusėj, nerandam, todėl pasiklausiam informacijoje. Pasirodo, reikia nusileisti tais laiptais, kuriais jau buvome nulipę prieš tai ir tada jau rasime, kur pereiti į kitą pusę. Taigi, vėl nusileidžiam. Dar šiek tiek laiptų tenka įveikti, kad pasiektume kitą pusę. Gerai, laukiam metro. Kitas persėdimas, einam į reikalingo metro sustojimą, nusileidžiam laiptais, pasirodo, nusileidom ne ten, vėl pakylam ir nusileidžiam kitais laiptais. Tada pagaliau persėdam į reikiamą metro ir toliau kelionė į oro uostą vyksta sklandžiai. Tikriausiai todėl, kad jau nebelabai buvo kur pasiklysti. Ir svarbiausia, jog, kai keliavom po Niujorką, neturėdamos lagaminų, nė karto nieko nesumaišėm. Tik tampantis virš 20 kg sveriantį bagažą pradėjom klaidžioti.

Oro uoste laukiam eilėje priduoti bagažą ir užkėlus jį ant svarstyklių išgirstam taip bijotą frazę: Your luggage is overweight. Svarstyklės rodo 58 - ne, ne kilogramus, bet svarus - o leistina riba 50, todėl prasegus lagaminą tenka iškraut lengviau pasiekiamus sunkesnius daiktus, kol skaičius ekrane sumažėja. Galiausiai bagažas atiduotas, apsaugos punktas praeitas be problemų ir prieš penkias atsiduriame lėktuve. Bandom patikėti, kad jau tuoj tuoj išskrendam iš Niujorko ir iš JAV. Patikėti nepavyksta, galvoj sukasi įvairiausi vasaros prisiminimai ir akys merkiasi nuo miego trūkumo ir lakstymo paskutines dvidešimt keturias valandas.

Hello, New York!

Antradienį palikom Cape Codą su ašaromis ir nuotaika, kad čia dar kada nors tikrai sugrįšim. Į Bostoną mus nuvežti turėjo bendradarbis, kuris meksikietiškai vėlavo ir išvažiavome penkiolika minučių vėliau. Kadangi viskas buvo suplanuota vos ne minučių tikslumu, nežinojom, ar pavyks suspėti į autobusą, su kuriuo turėjom pasiekti Niujorką. Ir nepavyko. Todėl skubėjom pirkti bilietų į vėlesnį autobusą ir likus dviems minutėms iki jo išvykimo, vis dar buvome prie kasos. Paaiškėjo, kad nereikia pirkti naujų bilietų, galim naudoti tuos, kuriuos turėjom ankstesniam reisui. Todėl liko tik nusigauti iki autobuso bėgant per Bostono South Station velkantis su savimi visus lagaminus. Suspėti ir įsigrūsti į autobusą pavyko, liko keturios valandos kelio iki Niujorko. Atvykus beliko pasidėti lagaminus ir pradėti maratoną po Niujorką - pamatyti kuo daugiau per trumpą laiką. 

Pirmas objektas - Empire State Building. Taip taip, tas pats, kur Chuckas laukė Blair, tik happy end taip ir nevyko.

Visas Niujorkas - kaip ant delno

Čia kažkada stovėjo dvyniai Pasaulio prekybos centro dangoraižiai.

Vakarienė. Pirmą kartą būdamos JAV atėjom pavalgyt į McDonald...

Visos parduotuvės užsidarę išnešą šiukšles į lauką, kurias anksti ryte išveža šiukšlių mašinos. Bet, kadangi jos čia pasilieka visai nakčiai, vaizdelis tikrai nekoks.

Po devynių vakaro parduotuvės jau užsidarinėja ir gatvėse tuštoka

Metro - patogiausias būdas nusigauti iš taško A į tašką B Niujorke

Centrinis parkas. Padarėm klaidą, nes sutemus nebelabai yra čia ką apžiūrinėti, todėl nutarėm sugrįžti iš ryto.

Gal kitose Niujorko vietose parduotuvės ir užsidaro, o žmonės dingsta iš gatvių, bet Times Square tikrai ne ta vieta. Rimtai suabejojom, kurių galų apsipirkinėjom Cape Code, kai čia n kartų didesnėse parduotuvėse gali rasti milijonus dalykų, kurių nori. Čia ir pradingstam kelioms valandoms.

Į lovą krentam trečią valandą žadintuvas užstatytas 6.30, kad septintą ryto jau būtume pasirengę tęsti maratoną po Niujorką, kuris kuo toliau, tuo labiau patinka.

Lagaminus kraunam

Pirmadienis buvo paskutinė mūsų diena Cape Code ir nors kad ir kaip atidėliojom, galiausiai reikėjo pradėti pakuotis daiktus.

Kambarys pakavimosi pradžioje atrodė taip – todėl buvo baisu, kad gali nepavykti visko sugrūsti į lagaminą.

Bet truputį panaudojus jėgą lagaminai buvo sukrauti ir užsegti ir paskutinė naktis name jau lauke beveik tuščiame kambaryje

Finished

Jau prasideda atsisveikinimo nuotaikos - vakar iš namo išvažiavo pirma lietuvė, o mūsų su Indre laukė paskutinė diena Swan River. Bet kaip ir būnant pavasarį Lietuvoje negalėjom patikėti, kad skrisim į JAV visai vasarai, tai taip ir dabar nesitiki, kad jau nebesugrįšim dirbt į restoraną. Ir patikėsim turbūt tik tada, kai Vilniuje išlipsim iš lėktuvo.

The American

Pakutinis filmas Cape Cod Cinema - The American su George Clooney:

Uraganas

Penktadienį laukėm uragano, bet taip ir nepamatėm, kadangi jis praėjo pro šalį neužkliudydamas  Dennisporto. Todėl sulaukėm tik lietaus ir vėjo, plius viskas labiausiai įsisiautėjo naktį, todėl nelabai ką ir bepamatėm.

Earl is coming

Pagrindinis įvykis, apie kurį dabar girdim per radiją, tv, ar tiesiog šiaip gatvėj kalbantis žmones - uraganas Erlas, slenkantis rytine JAV pakrante ir mus turėtų pasiekti šiandien, po pietų, todėl vakar vyko įvairiausi pasiruošimo darbai - lauko baldai keliauja atgal į namų vidų, kai kurie viešbučiai, arčiau vandenyno nutarė užsidaryti, į darbą mums su Indre irgi nereikės, nes, vargu, kad tokiu oru žmonės labai norės lįsti lauk iš namų vakarieniauti.

Trečiadienis

Saulė pas mus vis dar kaitina negailėdama ir keista patikėt, kad jau kitą savaitę būsim Lietuvoj su lietumi ir rudeniško šalčiu, o šortus, plonas sukneles ir maudynes galėsim pamiršt devyniems mėnesiams iki kitos vasaros.

O darbe buvo slow. Laaabai slow.

Perfect last day of summer

Antradienį dar kartą važiavom į Ogunquit'ą, kur buvom mėnesio pradžioje. Paskutinė vasaros diena buvo praleista visiškai vasariškai - paplūdimy, kaitinant saulei, maudantis n kartų ir t.t.

Kaip ir praeitą kartą vandenyne bangos buvo didelės ir nuotykiai laukė jau nuo pirmų maudynių. Kadangi norėjom pasiekti didžiausias bangas, nuėjome giliau į vandenyną ir po kurio laiko pamatėme link mūsų plaukiantį gelbėtoją, kuris, pasirodo, buvo pasiruošęs gelbėti vieną moldavę iš mūsų kompanijos, ir partempė ją į krantą, įsikabinusią į plūdę. Tada pasirodė ir dar vienas - šį kartą atėjo eilė būti išgelbėtoms man ir kitai lietuvei. Bet sugebėjom išaiškinti, kad everything is okay, bet trys gelbėtojai vis tiek lydėjo mus iki galo, kol priplaukėme krantą. Pasirodo, dėl uragano Erlo (apie jį - vėliau), vandenyne susidarė sūkurinės srovės, todėl eiti maudytis giliau nei iki juosmens draudžiama. Bet šalia turėjom upę su 17 laipsnių vandeniu, todėl dėl maudymosi neiškilo jokių problemų.

Vakare, kaip ir praeitą kartą, vakarieniavom Minado, šį kartą, nors lėkštės irgi pilnos, jautėm saiką ir neprisikimšom daugiau nei tilpo

Važiuodami namo dar sužinojom, kad vasara baigėsi tik pas mus, Lietuvoje - amerikiečiai metų laikus skirsto nebūtinai pagal kalendorinius mėnesius, ir pas juos vasaros pabaiga šiemet - rugsėjo 26d.

10 days left

Po ilgos pertraukos restorane dirbti reikėjo vienai - kadangi žmonių nebe tiek daug. Reikėjo truputį palakstyti, bet dažniausiai - stoviniuoti vietoj ir mąstyti, ką čia naudingo nuveikus.

Marijos gimtadienis

Sekmadienį šventėm Marijos, mūsų su Indre kambariokės, gimtadienį. Viskas prasidėjo nuo sveikinimų kambaryje ir pasibaigė degalinėje pirkto torto valgymu paryčiais paplūdimyje.

dovanos...

...sveikinimai

visoms sugrįžus iš darbų prasideda antra šventės dalis klube...

...po to trečia dalis - paplūdimy su kava ir tortu..

tortas!