Peter's party

Gavom progą pasipuošti, ja ir pasinaudojom :)

Žmonių prisigrūdo ir lauke, ir viduje. Ar tikrai susirinko jų pustrečio šimto, neskaičiavom, bet visai gali būti.

Dar spėliojom prieš vakarėlį, ar pavyks pamatyti Piterį su kostiumu. Kažkaip negalėjom įsivaizduot jo taip apsirengusio. Ir nepamatėm - į savo pusę metų organizuotą party jis atėjo apsirengęs taip, kaip ir vaikšto kasdien. Piteris pradėjo savo kalbą, kurios idėja buvo paminėti kiekvieną atvykusį draugą, giminaitį, žodžiu, visus artimus žmones...

...o tokių žmonių buvo tikrai daug...

..taigi, kalba truko iki sutemų, jei neklystu, virš trijų valandų ir priminė ilgą stand up comedy su vaidinimo/dainavimo intarpais.

Po kalbos prasidėjo kita vakarėlio dalis - šokiai, kur labiausiai ir pasireiškė būtent mūsų namo gyventojai. Jau pripratom prie Piterio energijos, bet vis tiek keista, kai tris valandas prakalbėjęs žmogus po dvidešimt minučių pertraukos dar lipa ant scenos ir dainuoja.

Vakarėlis baigėsi prieš pirmą valandą nakties, likom vieni paskutinių, nes tie pora šimtų žmonių išgaravo kažkaip gana greitai. Tada dar laukė kelionė namo pėsčiomis, nes su mašina važiuoti atsisakėm - labai jau šiltas ir ramus oras buvo.

Party is coming

Namuose jaučiasi sujudimas, Piteris vis atsiveda žmones, kad aprodytų jiems namą ir t.t. Visi tie svečiai renkasi į didįjį Piterio party, kuris bus jau šiandien vakare. Jame dalyvaus apie du su puse šimto žmonių plius visi mūsų namo gyventojai taip pat pakviesti. Yra ne tik amerikiečių, bet ir europiečių - atskrido ir airiai, kurie Piterio name gyveno kelis metus. Smalsu pamatyti tą amerikietišką party, nes, kad amerikiečių požiūris į vakarėlius kitoks nei pas mus, išgirdom jau viena pirmųjų dienų čia, kai Piteris pasakojo kažkam apie kuklias, nedideles vestuves, kuriose dalyvavo viso labo šimtas žmonių. Kiek jau žinom, vakarėlis prasidės vakariene ir vėliau prasidės įvairios kalbos, sveikinimai ir t.t. Be abejo, centre bus Piteris, pasirašęs penkiasdešimties puslapių kalbą ir jau kuris laikas ją tobulinantis ir repetuojantis.

Vakar taip pat pirmą kartą apsilankiau kino teatre - anksčiau nepavykdavo, nes tuo metu, kai Piteris važiuodavo, aš turėdavo dirbti ar šiaip nebūdavau namuose. Gaila, nepasiėmiau fotoaparato, kadangi šitas Cape codo kino teatras tikrai išsiskiria iš įprastinių. Visų pirma, lubos yra skliautas, ištapytas freskomis, salė irgi labiau primena nedidelio tradicinio teatro, o ne kino teatro. Yra netgi balkonas, kuriame mes ir sėdėjome. Repertuaras irgi kitoks nei šiaip masinių kino teatrų, plačiau galit pažiūrėt čia. Filmas, kurį vakar žiūrėjome buvo itališka komedija, angliškai pavadinimas skamba Mid-August Lunch.

In which country is Lithuania?

Kaip mane jau ir įspėjo, grįžti į darbą po kelių poilsio dienų truputį sudėtinga. Taip jau gavos, kad dirbau ne virtuvėje, bet bussinau, ir restoranas iš pradžių vėl atrodo didelis, todėl vėl prireikė laiko apsiprasti. Tiesa, stovėjimo be darbo ir mindžikavimo vienoj vietoj beveik nebuvo, nors vertimosi per galvą - irgi. 

Šį kartą su manimi dirbo jamaikietė ir pirmą kartą pati atsidūriau situacijoje, kai žmogus tikrai nelabai ką apie tą Lithuania suvokia. Kai pasakiau, kad esu iš Lietuvos, kitas jos klausimas buvo - in which country is Lithuania? Turbūt atrodžiau pakankamai sutrikus, nes ji pati pasitaisė - ar čia ir yra šalis? Palyginimui, Džekas, su kuriuos dirbau anksčiau, aiškiai įsivaizdavo, kur yra Lietuva - išvardino man ir Skandinavijos šalis, ir Estiją, ir kad Lietuva yra žemiau. Panašu, moko juos geografijos mokykloje :) Vakar Piteris su draugu gaublyje taip pat ieškojo Lietuvos - galiausiai vis tiek man teko parodyti pirštu, nes nors ir ieškojo maždaug ten, bet mažą lopinėlio LITHUANIA nepavyko pastebėt. Viena padavėja darbe taip pat nustebo, kai pasakiau, jog esu iš Lietuvos, nes tai nelabai įprasta šitame restorane. Kiek pastebėjau, salėje dirba beveik vien tik amerikiečiai, o virtuvėje daugiausia jamaikiečių, brazilų, meksikiečių. Kai kurie angliškai kalba su tokiu akcentu, kad sunkiai galima ką nors suprasti.

23 diena

Vakar buvo paskutinė, trečia išeiginė ir šiandien vėl laukia darbas. Kadangi mokslo metai JAV pasibaigė ketvirtadienį, jau pasijautė žmonių antplūdis. Indrė šitą darbo pagausėjimą jau patyrė, žiūrėsim, kaip šiandien seksis tvarkytis dviese.

Nieko įspūdingo vakar nenutiko, eilinė diena - pasiplaukiojimas upėje (mano plaukimo įgūdžiai jau gerėja, tik vat plūduriuot ant nugaros kol kas nepavyksta), pietūs, kelionė dviračiais iki Stop&Shop ir atgal, pamėtymas į krepšinį ir žaidimas kortomis. Tiesa, žaidimą nutraukė Piteris, pašaukęs visus lipti į mašiną. Nieko naujo, greitai sušokome visi septyni taip, kaip stovėjome, su šlepetėmis. Vieną akimirką dar sėdėjom prie stalo žaisdami UNO, o kitą važiavom džipo bagažinėje, kurioje visai patogu, tik įsiropšti į ją sudėtinga. Kelionės tikslas - vestuvės Chathame (tame pačiame, kuriame jau buvau ir vakar, ir užvakar). Pagrindinėje gatvėje Piteris sustoja, kitoje kelio pusėje matome policininkų automobilį, su Indre susižvalgom, nes mašina septyniems keleiviams nepritaikyta, bet Piteris tik pasišnekučiuoja su policininkais ir važiuojam toliau. Pasak jo, čia nėra tokios kelių eismo taisyklės, kuri ribotų keleivių skaičių mašinoje. Tiesa, į vestuves pavėluojam ir nepamatome kažko, ką Piteris norėjo parodyti, todėl apsisukam ir grįžtam atgal. 

Hakuna Matata

Dar viena išeiginė, per kurią vis suki galvą, ką gi čia nuveikus. Tiesa, vakar užpildyt laiką pavyko visai neblogai. Pirma dienos dalis praleista Marshals - ieškant, matuojantis, vėl ieškant, matuojantis ir kelios valandos prabėgo kažkaip nepastebėtai. Pagrindinė visų paieškų priežastis - Piterio party antradienį, kuriame dalyvaus beveik 300 žmonių ir ir apie kurio organizavimą iš Piterio girdim nuolatos.

Pirkti ar ne, padeda apsispręsti ir kabliukai matavimosi kabinose

Matavimosi kabinos - parduotuvės salės taip ir nenufotografavau, nes buvom užsiėmę gražių daiktų paieškomis.

Vakare mąstėm, ką čia dar galėtume nuveikti, kai atėjęs Piteris pasišaukė mane kažkur važiuoti. Labai Piterio stilius - tiesiog let's go, o kas čia vyksta ir ką mes darysim, neturi net menkiausios idėjos. Jis patarė man susirišti plaukus, nes šį kartą tai buvo pasivažinėjimas su jo MG, kuri tikriausiai yra jo gyvenimo meilė ir vienas iš tų dalykų, kuriais jis labai didžiuojasi (na, gal savo namu nebent didžiuojasi labiau :)). Taigi, su nuleistu stogu ir muzika nuvažiavom iki Chatham miestelio, kuriame buvome ir vakar, užsukom į saldainių parduotuvę, pasivažinėjom pagrindine gatve Piteriui mėgaujantis aplinkinių žvilgsniais, palydinčiais mašiną, ir grįžom namo.

Vakaras pasibaigė Liūto Karaliaus žiūrėjimu, tiesa, kol kas peržiūrėjom tik pirmą dalį - dar dvi laukia :)

Day in Chatham

Šiandien Piteris mus nusivežė ne į Wellfleet'ą, kaip planavom, bet į netoli Dennisporto esantį Chatham miestelį. Iš pradžių su mašina apvažiavom įdomesnes vietas, po to turėjom laisvo laiko, per kurį perėjom pagrindinę gatvę, nuėjom iki vandenyno ir grįždami užvažiavom į žuvų turgų. Įspūdžių gavom pakankamai, jau vien ką rodo 191 nuotrauka fotoaparate. Todėl mažiau kalbų, daugiau vaizdų :)

Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą
Va, kur atsidūrėme šiandien.

Labai daug kur kiemus puošia krūmai su tokios mėlynos spalvos žiedais, kad netgi atrodo nenatūraliai, bet Piteris sakė, kad viskas natūralu - čia tiesiog tokia rododendrų rūšis.

Pagrindinė Chatham gatvė, kur pasirūpinta netgi šunimis, kurie karštą dieną gali užsimanyti vandens.

Pasak Piterio, Chatham yra pati geriausia šokolado parduotuvė. Mes, žinoma, negalėjom neužsukti.

Galima rasti ko tik nori - guminukų, ledinukų, šokolado plytelių, triufelių, saldainių šunims, kramtomos gumos, guminukų šokolade ir etc.

Džiaugsmas trykšta per kraštus.

Ragaujam savo pirkinius, pasisaldinam visai dienai.

Indrė atsisako pozuot ant ružavo suoliuko.

Super fontaniukas, prie įėjimo į parduotuvę, kurioje prisimaivėme kokią pusę valandos.

Mūsų šitos vasaros credo.

Indrė ir aš - radom savo antrininkes parduotuvėje.

Gavom šiandien tikrai substantial amount of chocolate :)

Akiniai nuo saulės - tik trys doleriai, bet nei viena nesusigundėm.

Džiaugiuos nauju žaisliuku

Dainuojam: On the corner of Main Street...

...pro šalį važiuojantys žmonės žiūri net persisukę, truputį susigėstam.

Pasimaivę mieste patraukėm prie vandenyno, bet vandens temperatūra atbaidė nuo maudynių.

Vyksta kriauklių paieškos...

...ir grobis.

Čia daiktai ne taip, kaip pas mus "made in China", bet "made RESPONSIBLY in China".

Apsilankėm žuvų turguje, kur žuvėdros laukdamos pasivogti grobio, visai nebijo žmonių.

Žvejai grįžta su žuvimi

Pasirodo ir kiti žuvies mylėtojai

Piterio skėtis.

Atėjo ir mūsų eilė pakeliauti Piterio džipo bagažinėje :)

20 diena

Iki vasaros sezono Cape Code liko maždaug savaitė - įdomu, ar nepradėsim ilgėtis šitų dienų, kai darbo ir žmonių nebuvo daug, o dabar jie tiesiog pradės plūsti. Pavyzdžiui, vakar darbe prabuvom tik tris valandas - visai nebuvo žmonių. Per visą tą laiką reikėjo padaryti vos vienas salotas, o šiaip užsiėmėm visokiais kitais darbais - bulvių, svogūnų pjaustymu, bandelių dėliojimu, makaronų svarstymu ir t.t. Panašu, kad darbas virtuvėje padės pagerint ispanų kalbos žinias, mes tuo pačiu su Indre meksikiečius mokinam lietuviškai, tiesa, jie į pagalbą dar pasitelkia ir Google translator, kurį turi telefone. 

Keista, bet į darbą man dabar reikės tik sekmadienį, o pripratau ten eiti jau kasdien. Dabar turėsiu tris išeigines, per kurias reiks sukti galvą, ką čia nuveikus. Tiesa, šiandien, jei nepasikeis planai, vėl su Piteriu važiuosim į Wellfleet'ą ir Provincetown'ą. Tik kol kas atrodo per daug apsiniaukę, bet tikimės, kad maudynės atviram vandenyne nenuplauks :)

Dirbam, dirbam

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad labiausia pavargsti ne nuo darbo, bet tada, kai jo nėra. Vaikščioti penkias valandas, sunkti jau n-tajį ratą aplink restoraną, taisyti lėkštutes, įrankius, servetėles, kad būtų simetriški ir stengtis prisigalvoti dar kokios nors veiklos, iki kol atsilaisvins bent vienas staliukas, kurį reiks sutvarkyti. Ir vakare atrodo, lakstyti niekur nereikėjo, bet kojos pavargę ir norisi tik pavalgyti ir ištiesti kojas. Bet šiaip nuovargis malonus - tik atsigulus į lovą atsijungi ir jauti, kad pagaliau veiki kažką, ne tik sėdi namuose.

Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą

Ir dar po darbo paskutinė mini treniruotė kojoms - ~15 min iki namų :)

Šiandien busere nebūsiu, išbandysiu jėgas virtuvėje - kartu su Indre darysim salotas, žiūrėsim, kaip seksis. Na privalumas bus bent jau tas, kad gausiu valgyti ir namo vakare nebegrįšiu alkana :)

Darbas = šventė

Lietuvoje lyja lietūs, o čia tai atrodo nelabai suvokiama. Vakar kepėme ant saulės, nelabai net norisi ilgai gulėti paplūdimy, kai nėra niekur nei menkiausio šešėlio, o smėlis toks įkaitęs, kad basas sunkiai ant jo ir pastovėtum. Aišku, yra vandenynas, kur gali atsigaivint, bet ten atsirado kitas pavojus - krabai, kurie pasiruošę žnybtelti į koją, jei atsistosi ten, kur nereikia. Tarp mūsų atsirado entuziastų, norinčių pasigauti ir išsivirti krabų, tik kol kas jokios priemonės jiems pagauti neturim.

Ryškiai ružavi ir oranžiniai vafliukai. Reikia prisiversti tokį grožį įsidėti į burną. Koks tikslas suteikti maistui tokią netikrovišką išvaizdą?

Kadangi bent jau kol kas darbas = džiaugsmas, dar likus dviem valandom iki jo pradedi vaikščiot iš kampo į kampą ir norėti, kad laikas eitų greičiau. Vakar buvau vienintelė buserė, bet darbo pradžioje ir man teko pamindžikuoti be darbo, nes buvo užimti tik keli staliukai. Smagumas prasidėjo po šeštos valandos, kai žmonės pradėjo eiti vienas paskui kitą - apie septintą jau buvo užimta nemaža dalis staliukų ir darėsi truputį baugu, pagalvojus, kas bus, kai jie visi pradės išeidinėti. Mano baimė pasitvirtino - maždaug valandos atkarpa iki 20.20 visiškas blackout'as, iš kurio nieko neprisimenu - tik kad buvo daug lakstymo, vertimosi per galvą, sukimosi per kelis staliukus vienu metu, indų tampymo ir etc. Todėl šitai audrai praėjus jaučiausi kaip po geros treniruotės. Liko užimti tik keturi staliukai, o po valandos atsilaisvino ir jie, taigi, liko tik pabaigti tvarkytis ir smagiausias momentas - laukti, kol padavėjos baigs skaičiuotis tipsus ir aš gausiu savo dalį. Kadangi dirbau viena, arbatpinigių dalintis su niekuo nereikėjo ir į kišenę man subyrėjo 34 doleriai, kaip pirmadienio vakarui visai neblogai. Apie dešimtą valandą parmyniau namo alkana, pavargus, bet laiminga. Ir po tokios dienos taiip smagu kristi į lovą. Žiūrėsim, ar ir toliau darbas išliks kaip šventė, kol kas ši šventė nusimato šiandien ir rytoj.

Sekmadieniaujam

Dar truputį keista, kas į savo dienotvarkę turim įtraukti ir ėjimą į darbą. Šią savaitę man kol kas, jei neatsiras daugiau, nusimato keturi užimti vakarai, o Indrė darbuosis penkis. Vakar atėjom į Swan River anksčiau, kad sutvarkytume įdarbinimo dokumentus, bet Maritos, restorano šeimininkės dar nebuvo. Kadangi reikia stengtis darbe visada atrodyti užsiėmus (kad matytų, jog tikrai esi reikalingas darbuotojas, be kurio kavinė neišsiverstų), Indrė iškart patraukė į virtuvę, o aš pradėjau tvarkyti staliukus. Dvi valandas buvau vienintelė buserė ir dideliu laisvo laiko pertekliumi nesiskundžiau, nors žmonių kol kas nebuvo daug. Tik vat po to atėjo dar du buseriai - Džekas, su kuriuo dirbome vakar, ir dar viena brazilė. Va tada pasijautė ryškiai, kad mūsų čia per daug - todėl Marita išleido mane namo, sakydama, kad viskas tiesiog perfect. Tiesa, tų perfect, very good, thank you, my dear, išgirsti atlikus net menkiausią darbą - čia jau amerikietiškas stilius. Ir padavėjų bendravimas su klientais kitoks nei pas mus - jau ne kartą girdėjau, kaip padavėja šnekučiuojasi su klientais, pasakoja iš kur kilusi ir t.t. Šiandien ir ryt man vėl į darbą, o trečiadienį išbandysiu jėgas virtuvėje - kartu su Indre būsim salad master. Taigi, būsiu pradirbusi jau penkis vakarus iš eilės.

Kadangi iš darbo mane išleido anksčiau, dar spėjau pačiu laiku į mūsų namo barbekiu party - kepėm mėsą, hotdogus. Bandėm pasikept ir zefyrus, kadangi neturėjom laužo, tik grilį, nelabai kas pavyko. Zefyrai bus vienas iš tų dalykų, kuriuos tikriausiai vešimės į Lietuvą, kad galėtume išbandyti ant lietuviško laužo.

OMG!

Dar viena diena su fantastišku oru - iš ryto atsikraustę į pliažą spėjom gerokai įrausti, nes saulė kepina nesikuklindama. Tik nėra per karšta - nes nuolat pučia vėjas, kuris ir atgaivina. Šiandien buvau nutarus pasidaryt tikrą šeštadienį, t.y., tiesiog poilsiaut ir tolimesnį meniu studijavimą atidėti rytojui.

Jau antra diena vandenynas keistai nuslūgsta, o po pietų vanduo vėl grįžta atgal. Ir vandeny padaugėjo krabų, kurie jau ne vieną iš mūsų apžnaibė.

Prisigulėjom - sunku rasti neraudoną vietą ant kūno, na nebent šonai, kurių taip paprastai neįdegsi :)

Jau antrą dieną iš eilės įsitikinome, kad bet kurią akimirką gali įvykti bet kas. Taigi, ramiai po paplūdimio išsimaudau duše ir einu pamėtyt kamuolio, kai pašaukia Piteris: You and Indre should be at work today at four oclock. Hm, tai reiškia, kad restorane turime būti jau po dviejų valandų. Meniu dar ne ką žiūrėtas, ką ten reiks daryti irgi nelabai įsivaizduojam. Lengva panika, bet nutraukiam savo savaitgaliavimą ir išsiruošiam į darbą. Mus užregistruoja kavinės kompiuteryje, gauname kodus, kuriuos turim įvesti pradėję ir pabaigę darbą. Indrė lieka virtuvėje, mane pasiima padėti kažkur kitur. Pirmoji užduotis - išvalyti indą - nelabai džiugina, nes po n kartų šveitimo, trynimo metalas nesiruošia blizgėti. Vis dėlto, misija įvykdyta. Marita, kuri vadovauja restoranui, pažada, kad dabar man parodys, ką turi daryti buseris (tai pareigos, kai nurinkinėji indus nuo staliukų ir paruoši juos naujiems klientams). Tik vat, niekas konkrečiai paaiškint, ką ir kaip daryti, man nesugeba. Padavėjos paklaustos ko nors tik gūžčioja pečiais, sakydamos I don't know. Pagaliau pasirodo vaikinas, kuris čia dirba buseriu ir žmoniškai man viską parodo, išaiškina ir jau galima kibti į darbą.

Darbo principas trumpai - žmonės atsiskaito, pakyla nuo staliuko, tada turim nurinkti indus, nunešti juos į virtuvę, nuvalyti staliuką ir padėti ant jo naujas servetėles, lėkštes ir įrankius. Iš pirmo žvilgsnio restoranas atrodo didelis - trys atskirtos salės plius staliukai lauke. Atrodo, neįmanoma akimis aprėpti, kur kada kas išeina ir staliukas lieka tuščias. Bet po kelių bandymų jau įsijaučiu ir su Džeku (toks to buserio vardas) lengvai pasidalinam darbus, greit paruošdami staliuką. Atsiranda pertraukėlių per kurias tiesiog vaikštom ratais po kavinę, išeinam lauką, nes sunkiausia - stovėti vietoje ir nejudėti. Sužinau, kad Džekui dar tik tuoj sueis šešiolika ir čia jau trečia jo vasara dirbant šitoje kavinėje. Žinau, kad žmonių amžių man atspėt visada sunku, bet tai,kad Džekas vis dar mokosi mokykloje tikrai nustebina - aš su savo dvidešimt metų ir įpusėtomis studijomis universitete pasijaučiu kažkaip jau labai sena :) Bet nepaisant to meų skirtumo, sutariam gerai ir darbas eina kuo puikiausiai. Pats pikas restorane, kaip ir įspėjo Džekas, - 19 val, kada visi vienu metu susirenka čia vakarieniauti. Kadangi po to visi ir išeina daugmaž tuo pačiu metu, apie 20 val mūsų laukia pats darbymetis - tik spėk lakstyti nuo vieno staliuko prie kito.

Tiesa, darbas baigiasi apie 21.30, palyginti anksti, kadangi įprastai, kol visi klientai išsiskirto, užtrunka iki 22.30. Dar laukiame, kol padavėjos suskaičiuos arbatpinigius, nes mes gaunam tam tikrą procentą - galiausiai gaunam indelį su pinigais, kuriuos Džekas padalina po lygiai, taigi, mano rankose pirmieji JAV uždirbti 23 doleriai, pasak, Džeko, tai mažiau nei vidutiniški arbatpinigiai, bet kaip pirmam kartui aš patenkinta.

Taigi, ryt vėl einam į darbą, nuo ketvirtos valandos. Susitvarkysim ir visus formalumus su dokumentais, išsiaiškinsime, dėl atlyginimo ir dėl tikslių savo pareigų. Aš nieko prieš būčiau likti taip, kaip esu, bet pamatysim su laiku.

Pavargus ir įraudus, kaip tikras omaras, bet patenkinta - po šešiolikos dienų laukimo pagaliau turiu darbą!