Kažkurią dieną parsinešėm namo iš darbo gal dešimt keksiukų, nes jie buvo too sticky, kad galėtų juos siūlyti klientams. Ir šiaip kas nuo karto pasitaiko tai nevienodo storumo, tai su truputį susitrynusiu kremu ant viršaus ir taip prekinę išvaizdą praradusių keksiukų, kuriuos mes su mielu noru išragaujam, nes kaskart būna vis kažkas kito - šokoladiniai, su morkomis, su citrina, su mango ir kiviais, citrininiai ir t.t. Truputį baisoka ir tikimės, kad šitas keksiukų antplūdis darbe sustos, nes pačioms pasakyti ne šitiems skanumynams tai kol kas trūksta valios.
Tiesa, nutariau, kad nuo valgymo reiktų pereiti prie gaminimo ir iš Lori, kuri visad rūpinasi keksiukų kepimu restorane, kelioms dienoms gavau receptų knygą.
Tiesa, gavus receptų kitas žingsnis - parsivežt namo sugraduotą indelį ir šaukštelį, kad visi cups, oz, tbps ir tsp įgytų realų pavidalą.
Nežinau, ar jėgas reiks išbandyt dar Amerikoj, ar reiks užsiimt visu šitu grįžus namo, nes bent jau kol kas darbe apie aštuonias valandas praleidžiant virtuvėje, grįžus namo nebesinori sukinėtis prie viryklės. Nors to ir nereikia - vienos maisto porcijos pakanka pavakariams ir vakarienei, o kartais dar ir atlieka. Todėl kulinarija kol kas apsiriboja vandens arbatai užkaitimu ar picos pašildymu mikrobangėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą