Kaip ir planavom, apie septintą jau einam į metro stotelę ir važiuojam aplankyt vietos, kur stovėjo Pasaulio prekybos centro dangoraižiai. Randam aptvertą statybų aikštelę, atstatomą dangoraižį, bet nieko tokio ypatingo - memorialas, kol kas dar nebaigtas įrenginėti, apie jį galit pasiskaitinėti čia.
Vienas dalykas, kurį patyrėm Niujorke jau nuo pačių pirmųjų dienų, - niujorkiečiai visada pasirengę paaiškinti kelią pasiklydusiems turistams. Net nebūtinai turi jų klausti. Ir net nebūtinai turi būti pasiklydęs. Užtenka stabtelti gatvėje ir pradėti skleisti žemėlapį, ar sustoti metro stotelėje patyrinėti maršruto ir tuoj kas nors sustos klausdamas: Are you lost? Do you need any help? Where do you wanna go? What are you searching for? Tokioj situacijoje atsidūrėme n kartų - nors kartais tiesiog stabteldavome pasižiūrėt, į kurį objektą patogiausia dabar eiti, bet dar nesuspėjus įsižiūrėti į žemėlapį jau sulaukdavom pagalbos siūlymų.
Sugrįžtam apžiūrėti Central park dienos šviesoje ir užtrunkam čia žymiai ilgiau nei planavom, atrodo, galėtum čia vaikščiot visą dieną. Tik gaila, kad mus spaudžia laikas.
Parkas pilnas suoliukų ir beveik ant kiekvieno iš jų yra tokios metalinės lentelės, su žodžiais mylimiems žmonėms, svarbiems gyvenimo įvykiams ir pan. Mintis tokia pati, kaip ir suoliukų Marginal Way Ogunquito mieste.
Fontanas iš Vedęs ir turi vaikų
Kosciuškos gatvė pakeliui į oro uostą
Lagaminai - didžiausias kelionės vargas, kai juos teko tampyti laiptais, leidžiantis į metro stoteles. Scenarijus vyko maždaug taip: nusileidžiam. Oi ne, mums riekia, kad važiuotų į kitą pusę, reik eit į kitą sustojimą. Užkylam atgal tais pačiais laiptais. Ieškom nusileidimo kitoj gatvės pusėj, nerandam, todėl pasiklausiam informacijoje. Pasirodo, reikia nusileisti tais laiptais, kuriais jau buvome nulipę prieš tai ir tada jau rasime, kur pereiti į kitą pusę. Taigi, vėl nusileidžiam. Dar šiek tiek laiptų tenka įveikti, kad pasiektume kitą pusę. Gerai, laukiam metro. Kitas persėdimas, einam į reikalingo metro sustojimą, nusileidžiam laiptais, pasirodo, nusileidom ne ten, vėl pakylam ir nusileidžiam kitais laiptais. Tada pagaliau persėdam į reikiamą metro ir toliau kelionė į oro uostą vyksta sklandžiai. Tikriausiai todėl, kad jau nebelabai buvo kur pasiklysti. Ir svarbiausia, jog, kai keliavom po Niujorką, neturėdamos lagaminų, nė karto nieko nesumaišėm. Tik tampantis virš 20 kg sveriantį bagažą pradėjom klaidžioti.
Oro uoste laukiam eilėje priduoti bagažą ir užkėlus jį ant svarstyklių išgirstam taip bijotą frazę: Your luggage is overweight. Svarstyklės rodo 58 - ne, ne kilogramus, bet svarus - o leistina riba 50, todėl prasegus lagaminą tenka iškraut lengviau pasiekiamus sunkesnius daiktus, kol skaičius ekrane sumažėja. Galiausiai bagažas atiduotas, apsaugos punktas praeitas be problemų ir prieš penkias atsiduriame lėktuve. Bandom patikėti, kad jau tuoj tuoj išskrendam iš Niujorko ir iš JAV. Patikėti nepavyksta, galvoj sukasi įvairiausi vasaros prisiminimai ir akys merkiasi nuo miego trūkumo ir lakstymo paskutines dvidešimt keturias valandas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą